Siūlome žinomo amerikiečių edukologo Alfie Kohno, 11-os knygų apie žmogaus elgesį ir mokymąsi autoriaus, straipsnį apie vaikų auklėjimą. Autorius svarsto besąlygiškos ir sąlyginės tėvų meilės vaikams ypatumus.
Daugiau nei prieš 50 metų žymus amerikiečių psichologas, vienas iš humanistinės psichologijos įkūrėjų Karlas Rogersas tikino, jog neužtenka vaikus tiesiog mylėti. Mes turime juos mylėti besąlygiškai; turime juos mylėti tokius, kokie jie yra, o ne už tai, ką jie daro.
Esu tėvas ir žinau, kad tai – sunki užduotis. Tačiau tai tampa dar didesniu iššūkiu, nes mums, tėvams, šiandien patarinėjama visiškai priešingai. Tiesą sakant, mes raginami auklėti vaikus sąlygiškai: rodyti švelnumą, kai jie geri, nustoti jį rodžius, kai jie tokie nėra.
JAV televizijos žvaigždė ir buvęs psichologas Philas McGraw'as knygoje „Family first“ (2004) rašo, kad „vienas svarbiausių veiksnių, darančių didžiausią įtaką vaikų elgesio formavimuisi, yra tėvų pritarimas ir pripažinimas, arba – priešingai – nepritarimas. Panašiai tvirtina ir Jo Frost, knygos „Supernanny“ (2005) autorė ir to paties pavadinimo televizijos šou vedėja. J. Frost sako, kad geriausias atlygis vaikui – tai parodytas dėmesys, pagyrimas ir meilė. Tačiau kai vaikas elgiasi blogai – su tuo sutinka tiek P. McGraw'as, tiek J. Frost – pagyros turi būti laikinai nutrauktos, kol vaikas neatsiprašys.
Sąlyginė tėvystė nėra būdinga vien tik senamadiškiems autoritarinio auklėjimo šalininkams. Netgi tie, kurie niekada nepliaukštelėtų vaikams ranka, iškilus reikalui, kartais vaikui taiko vadinamąją „izoliavimo taktiką“. Visi esame tai patyrę. Ir priešingai, vaikai yra pastiprinami, kai jie elgiasi taip, kaip mums norėtųsi. Tai iškelia intriguojančią galimybę, kad pagyrimai nebūtinai reiškia, jog vaikai yra lepinami, „vedami iš kelio“, kaip įprasta manyti ir kaip tvirtintų konservatyvieji. Tai gali būti ir kontrolės metodas, tapatus baudimui. Kitaip tariant, sąlyginės tėvystės žinutė yra ta, kad vaikai turi užsitarnauti meilę. Jeigu tai vyksta sistemingai, vaikui vėliau gali kilti problemų. Jam gali netgi prireikti psichoterapeuto pagalbos, įspėja K. Rogersas. Ar jis teisus? Paieškokime argumentų.
2004 metais du tyrėjai iš Izraelio – Avi Assoras ir Guy Rothas – kartu su amerikiečiu Edwardu L. Deci'iu, vienu iš pagrindinių motyvacinės psichologijos ekspertų, apklausė 100 koledžo studentų, ar, jų nuomone, meilė, kurios jie sulaukdavo iš savo tėvų, buvo susijusi su jų pasiekimais mokykloje, sporte, geru elgesiu (kai buvo malonūs aplinkiniams, kai užgniauždavo pykčio ir baimės emocijas)? Paaiškėjo, kad vaikai, kurie gaudavo sąlyginius patvirtinimus, iš tiesų buvo linkę elgtis taip, kaip pageidavo jų tėvai. Tačiau už paklusnumą jie sumokėdavo didelę kainą. Pirmiausia šie vaikai buvo labiau įžeidūs, jie taip pat nemėgo savo tėvų. Antra, jie pasakojo, kad, elgdamiesi taip, kaip liepia tėvai, jie jautė „stiprų vidinį spaudimą“. To nebūdavo, kai jie rinkdavosi elgesio strategijas patys. Maža to, jų džiaugsmas ką nors pasiekus būdavo trumpas, dažnai jie jausdavo kaltę ar gėdą.
Dr. A. Assoras ir jo kolegos apklausė motinas, kurių vaikai jau buvo suaugę. Paaiškėjo, jog tos motinos, kurios būdamos vaikais jautė, kad yra mylimos tik tada, kai jų elgesys atitikdavo tėvų lūkesčius, suaugusios išgyveno menkavertiškumo jausmus. Taip pat, nepaisydamos neigiamos patirties, jos buvo linkusios panašiai elgtis ir su savo vaikais. 2009 metais tie patys tyrėjai, taip pat pora dr. Deci'io kolegų iš Ročesterio universiteto išspausdino ankstesnio tyrimo papildymą. Šį kartą tyrimo objektas buvo devintos klasės mokiniai. Jame buvo griežčiau atskirtas elgesys, kai tėvai skatino savo vaikus pozityviai (girdami), nuo tų, kurie skatino negatyviai (drausdami, bausdami).
Tyrimas parodė, kad tiek pozityviu, tiek negatyviu skatinimu paremta sąlyginė tėvystė, nors šiek tiek ir skyrėsi viena nuo kitos, vaikams buvo žalinga. Tiesa, tie, kurie auklėjo vaikus skatindami pozityviai, kartais pasiekdavo, kad vaikai daugiau dirbtų ir geriau atliktų užduotis mokykloje. Tačiau taip elgdamiesi jie patirdavo kenksmingą sveikatai „vidinės prievartos“ jausmą. Negatyvaus vaikų auklėjimo rezultatai buvo dar prastesni; tai tik padidino neigiamus vaikų jausmus tėvų atžvilgiu.
Šios ir kitos studijos byloja – turėtume į tai įsiklausyti – kad vaikų gyrimas, kai jie atlieka ką nors gerai, nėra prasminga alternatyva baudimui, kai jie padaro ką nors neteisingai. Abiem atvejais tai yra sąlyginės, neproduktyvios tėvystės pavyzdžiai.
Vaikų psichologas Bruno Bettleheimas sutinka, kad negatyvi sąlyginė tėvystė, taip pat jau minėta „izoliavimo taktikta“ gali vaikui sukelti nerimą. Tačiau pripažino, kad kartais, „kai neužtenka žodžių“, to negali išvengti.
Tačiau tyrimo duomenys rodo, kad „meilės atšaukimo“ taktika, kurios tikslas – skatinti paklusnumą, nėra labai veiksminga, jeigu palygintume ją su moraliniu vaiko ugdymu. Netgi jeigu mums pasisektų priversti vaiką paklusti – įsivaizduokime, kad skatiname jį girdami – argi toks paklusnumas yra vertas psichologinės žalos, kurią jam padarysime? Ar tėvystę galima naudoti kaip instrumentą kontroliuoti vaikams?
Kai kurie tyrėjai, pavyzdžiui, žinomas psichologas Albertas Bandura teigia, kad besąlygiška meilė gali išauginti vaikus, kurie neturės tikslų ir nesugebės jausti, ką reiškia būti vertam meilės. Tačiau toks teiginys nėra paremtas jokiais empiriniais tyrimais. Dažnai tokie teiginiai rodo pesimistišką taip manančių požiūrį į žmogaus prigimtį.
Praktiškai, remiantis įspūdingais dr. Deci'io ir jo kolegų surinktais duomenimis, besąlygiškas vaiko pripažinimas – tai galioja ir tėvams, ir mokytojams – turi būti derinamas su vaiko „autonomijos skatinimu“, visad paaiškinant, kodėl reikalaujama viena ar kito, maksimizuojant vaiko dalyvavimą priimant sprendimus, drąsinant jį ir juo nemanipuliuojant, nuolat stengiantis įsivaizduoti, kaip situacija atrodo vaiko akimis.
Paskutinis iš šių bruožų yra svarbus besąlygiškam auklėjimui apskritai. Daugelis iš mūsų tikriausiai nesutiks, kad mes tampome savo vaikus už virvučių, tačiau tai yra mūsų, suaugusiųjų, perspektyva. Svarbiau, kaip visa tai atrodo mūsų vaikams. Pats svarbiausias dalykas auklėjant vaikus – elgtis su jais taip, kad jie jaustųsi mylimi, netgi kai nepasiekia tikslo ar „susimauna“.
Vytas Kokšta
