Mama, tėtis ir vaikas ar keletas jų – idealus mažutės visatos modelis, apie kurį rodomi filmai visai šeimai, kurį nūnai itin propaguoja politikai. Tačiau kartais gyvenime susidėsto kitaip – mama vaikelį augina viena. Viešosios įstaigos „Gera būsena“ psichologė psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė analizuoja tokią situaciją ir, svarbiausia, išsklaido stereotipą, kad vienišų mamų auginami vaikai bei jos pačios būtinai turės psichologinių problemų.
Kodėl visuomenė tokia priešiška vienišų mamų atžvilgiu?
Egzistuoja tradiciškai susiklostęs požiūris, tam tikros moralinės nuostatos, stereotipai, kurie šiais laikais po truputį keičiasi. Norėčiau tikėti, kad paskenduolės Veronikos tragedija jau yra praeities istorija. Tačiau ir šiuolaikinėms vienišoms mamoms bei jų vaikams kartais tenka ištverti aplinkinių priešiškumą, pašaipas, gėdinimą. Skaudu, kai moteris nesulaukia pačių artimiausių žmonių supratimo. Kita vertus, kai pastoja labai jaunos merginos, priešiška jų tėvų reakcija dažnai būna sumišusi su apmaudo, bejėgiškumo, kaltės jausmais. Turėdami daugiau gyvenimiškos patirties, jie suvokia, koks sunkus kelias laukia dukters ir kad jiems nepavyko jos apsaugoti.
Kaip vienišai mamai elgtis, kai visuomenės požiūris į ją yra negatyvus, ypač kai jis išreiškiamas atvirai? Kaip įgyti atsparumo?
Manau, kad daugiau reikėtų galvoti ne apie tai, kaip „grūdinti“ vienišas mamas, o kaip pakeisti visuomenės požiūrį, kaip mums visiems įgyti daugiau pakantumo ir tolerancijos. Tikiuosi, kad mūsų pašnekesys taip pat nors truputį prie to prisidės. Šiais laikais vieniša motinystė – tai nebūtinai sugriautas gyvenimas, sulaužyti likimai ar dar kokios kitos įsivaizduojamos baisybės. Jei moteris vieniša motina tampa neplanuotai, dažniausiai ji patiria didelę emocinę krizę ir tuo metu jai labiausiai reikia aplinkinių pagalbos ir palaikymo, o ne spaudimo. Įsivaizduokime jaunutę merginą, kuri tampa vieniša mama. Ji ir taip gyvenime būna pasimetusi, gana dažnai ką tik baigusi ar dar besimokanti vidurinėje. Iš kur jai semtis stiprybės ir kaip nesugniužti, jei nesulaukia kitų žmonių supratingumo ir paramos? Brandesnė moteris gali pasitelkti daugiau savo pačios vidinių išteklių, paprastai ji būna labiau įsitvirtinusi gyvenime.
Audringos reakcijos ir emocijos būdingesnės pradžioje, kai visi išgyvena tam tikrą šoką. Ilgainiui tiek mama, tiek artimieji susitaiko ir priima esamą situaciją. Kuo geriau vienišai mamai sekasi tvarkytis, kuo daugiau pagalbos ji sulaukia, tuo palankiau ją vertina ir ramiau reaguoja aplinkiniai.
Ar vieniša mama gali užauginti psichologiškai sveiką vaiką?
Psichologinė žmogaus sveikata priklauso nuo daugybės veiksnių. Faktas, kad vaikas auga tik su mama, pats savaime nieko nelemia. Svarbu šeimos santykių ypatumai, socioekonominės sąlygos, vaiko prigimtinės savybės. Tradicinėje šeimoje tėvystės rūpesčiais dalijasi dviese, vienišų motinų atveju visas krūvis tenka vienam žmogui. Pavyzdžiui, jei motina turi daug dirbti, kad pajėgtų išsilaikyti, ji gali tiesiog fiziškai turėti mažiau laiko pabūti su vaiku, jį prižiūrėti. Tačiau analogiška situacija gali būti ir šeimoje, kurioje abu tėvai yra darboholikai. Visada svarbiau žmonių santykių kokybė, o ne kiekybė. Psichologiškai sveikas vaikas gali užaugti ir tradicinėje šeimoje, ir auginamas vienos mamos.
Tuo galime įsitikinti skaitydami žymių, daug pasiekusių žmonių biografijas ar interviu. Tikrai neretas pasakoja augęs tik su mama, tačiau jo gyvenimas susiklostė sėkmingai ir gali būti puikiu pavyzdžiu kitiems.
Ką apie vienišų motinų auginamus vaikus sako psichologiniai tyrinėjimai?
Apie vienišos motinystės pliusus ir minusus psichologai kelia daug labai įvairių hipotezių. Pavyzdžiui, buvo manoma, kad augdami su vienu iš tėvų vaikai būna savarankiškesni, nes nuo mažumės jiems tenka dalintis namų ūkio našta, daugiau padėti namų ruošoje, daugiau laiko praleisti vieniems. Kita hipotezė: vienišos motinos ir vaiko emocinis ryšys glaudesnis, jie palaiko artimesnį, draugiškesnį, mažiau autoriteto principu grįstą santykį, nes motina dažnai neturi kito artimo žmogaus, su kuriuo galėtų pasidalyti savo išgyvenimais. Tačiau tyrimų rezultatai rodo, kad šios prielaidos vienose šeimose pasitvirtina, kitose – ne. Griežto apibendrinimo daryti negalima.
Atsimenu dar vieno įdomaus tyrimo pavyzdį. Buvo vertinamas vaikų, kurie nuo mažumės augo tik su mama, ir vaikų, kurie po skyrybų liko gyventi su vienu iš tėvų, pasitenkinimas gyvenimu. Paaiškėjo, kad prasčiausiai jautėsi tie vaikai, kurių tėvai buvo išsiskyrę ir po skyrybų toliau palaikė labai konfliktiškus santykius.
Šeimoje nėra tėvo. Kaip berniukui susiformuos vyriško elgesio modelis?
Na, visų pirma vienišų mamų vaikai gana dažnai žino, kas yra jų tėvas, net jeigu su juo ir nebendrauja. Kartais jis gyvena kaimynystėje ir vaikas turi progos jį stebėti, kartais apie jį girdi mamos ar kitų žmonių pasakojimus, o kartais vaikas tiesiog fantazuoja ir susikuria tėvo vaizdą. Žmogaus psichika gerai sutvarkyta. Kai ko nors trūksta realybėje, mes pasitelkiame fantaziją. Vyriško elgesio modelį padeda formuoti ir kiti vyrai vaiko gyvenime – kaimynas, sporto treneris, mamos draugas.
Kokie psichologiniai sunkumai gali kilti moteriai, kai ji vaiką augina viena?
Ir vienišiems, ir nevienišiems tėvams svarbu mokėti lanksčiai suderinti savo ir vaiko poreikius, atsižvelgti į tuos poreikius, mokėti nustatyti ir išlaikyti protingas ribas. Kadangi vienišai motinai tenka tikrai labai didelis krūvis, ji turėtų nepamiršti rūpintis ne tik vaiku, bet ir savimi. Vienas iš pavojingų ir vengtinų kraštutinumų būtų perdėtas pasiaukojimas ir atsidėjimas tik vaiko auginimui bei auklėjimui. Tai gali baigtis nuovargiu, išsekimu, depresija, kuomet mama jau tiesiog fiziškai nebesugebės tinkamai pasirūpinti vaiku. Dėl vaiko atsisakiusios savo asmeninio gyvenimo motinos gali būti linkusios pernelyg jį globoti, „apkrauti“ savo lūkesčiais, jausti nuoskaudą, kai vaikas užauga, nori atsiskirti, būti savarankiškesnis. Vaikas neturėtų tapti savo motinos gyvenimo „užpildytoju“.
Kitas kraštutinumas yra kai moters skausmas, apmaudas, kad ji vieniša, kad ją paliko vaiko tėvas, yra nukreipiamas į vaiką. Nepaisoma jo poreikių, jis kaltinimas tuo, kad „sugriovė“ mamai gyvenimą.
Kaip mažam vaikui paaiškinti sudėtingas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas? Ką sakyti, kai klausia apie tėvo nebuvimą?
Auksinė taisyklė: kuo arčiau tiesos, tuo geriau, kad ir kokia ta tiesa kartais karti. Išgalvodami nebūtas istorijas, meluodami dažniausiai labiau saugome save negu vaiką. Ir griauname jo pasitikėjimą mumis, nes tiesa vėliau ar anksčiau vis tiek paaiškėja.
Pamenu atvejį, kai tėvas paliko motiną su vaiku, kada jam buvo vieneri, paskui visiškai nustojo bendrauti. Paaugęs vaikas pradėjo klausinėti ir mama pasakė, kad jo tėvas miręs, nes manė, jog vaikui taip galvoti bus lengviau negu jausti, kad tėvas jo nenori matyti. Tuo metu moters lūpomis tikriausiai kalbėjo jos pačios pyktis, nuoskauda, baimės. Melas išsilaikė kelerius metus, bet paskui tėtį teko „prikelti iš numirusių“. Kalbant apie tėvą, kurio šiuo metu nėra šalia, reikėtų stengtis susilaikyti nuo vertinimų, nesakyti, kad jis blogas ar kad jis vaiko nemyli. Juk dažniausiai tai vyro ir moters santykių dalis, o ne vyro ir vaiko santykis. Motinos pozicija aiškinant situaciją vaikui turėtų būti tokia: „Kažkas įvyko tarp mūsų, todėl jo nėra šalia. Tu niekuo dėtas. Aš tave myliu ir labai džiaugiuosi, kad esi.“
