Apie ypatingų sugebėjimų vaikus išgirstame vis dažniau. Jie prisimena save iki gimimo, stulbina matematiniais ar muzikiniais gabumais, turi ypatingą intuiciją, priešinasi mokyklose paleistiems masinio „pakavimo“ konvejeriams. Ir, žinoma, savo tėvams, nė neįtariantiems, kad savo šeimoje augina naująją žmonijos rasę.
6 metų mergaitė Lana iš karo sugriauto Šiaurės Kaukazo kaimo tvirtai žino, kad būdama 16-os pradės aiškinti žmonėms naująjį mokymą, o sulaukusi 33-ejų mirs ant laužo, dar labiau sustiprindama savo pasekėjų tikėjimą. Mergaitę kaime vadino ragana. Senelis tvirtino, kad ją reikia užmušti: Lana galėdavo prieiti prie ko nors ir pasakyti: „Tu jau numirei“. Ir jeigu žmogus netrukus po to iš tikrųjų numirdavo, mergaitę laikė jo mirties kaltininke.
Penkiametis berniukas Dania kalba iškart keturiomis kalbomis. Jo aktyvumas varo į neviltį močiutę, ikimokyklinio auklėjimo specialistę, tvirtinančią, kad vaiką reikia kažkaip pristabdyti, gydyti vaistais ar diržu.
Latvijoje, atokiame Latgalos kaime gyvenanti penkiametė mergaitė mėgsta pasakoti apie savo keliones po visatą nefiziniu kūnu. Išgirdęs ją kalbant prie svetimų tėtis tuoj pat pataria nekreipti į tai dėmesio – mažoji mėgstanti fantazuoti. Užtat mielai naudojasi dukters praktiniais sugebėjimais sugedus senam šeimos traktoriui. „Aš nežinau, iš kur, bet ji visada žino, kas būtent sugedę“, – sako jis.
Tokius vaikus vadina indigo vaikais. Jie jau išnagrinėti kaip reiškinys – su sava istorija, savybėmis,laimėjimais ir problemomis. Įvairiuose pasaulio miestuose buriasi indigo vaikų klubai, kuriuose teikiama pagalba savo atžalų keistenybių iš vėžių išmuštiems tėvams. Konspiracinių teorijų propaguotojai tvirtina, kad tokių vaikų ieško specialiosios tarnybos, Naujojo amžiaus (New Age) entuziastai ir Vatikanas. Kažkam jų reikia objektyviems moksliniams tyrimams, kažkas iš jų darosi pinigus.
Tiems, kurie pirmą kartą susidūrė su sąvoka „indigo vaikai“, atsirakinti jos prasmę nesunku. 8-ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį JAV parapsichologė Nancy Ann Tappe pastebėjo pirmuosius vaikus su tamsiai mėlynos spalvos aura – fizinėmis akimis nematomu žmogaus esybės energetiniu lauku. Jos manymu, indigo spalva yra tiesiogiai susijusi su nauju žmonijos sąmonės lygiu, naujuoju žmonių rasės evoliucijos etapu, kuriame turi atsiskleisti dvasiniai žmonių gebėjimai.
Žinoma, tai skamba pernelyg mistiškai, tačiau galimybę fotografuoti žmogaus auras patvirtino dar 1939 m. S. Kirliano išrastas biologinių objektų skleidžiamos energijos fiksavimo fotojuostoje būdas.
Kita vertus, neįprastų vaikų sugebėjimus padauginus iš legendų apie Atlantidos gyventojų reinkarnaciją, paskutinėmis dienomis prieš Apokalipsę visuose pasaulio kampuose dygti pradėjusią šeštąją rasę, kuri turėtų pakeisti dabartinę žmoniją po visiško jos išnaikinimo, „indigo vaikų“ fenomenas buvo įvilktas į standartinę popkultūros pakuotę.
Sąlygos tam palankios: 2005 m. „Harris Interactive“ atliktas tyrimas atskleidė, kad kas penktas amerikietis mano, jog yra reinkarnavęsis, 40 proc. tiki vaiduokliais, 68 proc. – angelais.
Nieko nuostabaus, kad knygų apie indigo vaikus tiražai JAV siekia 500 000 egzempliorių, kad apie juos sukami meniniai ir dokumentiniai filmai (, kuriami kompiuteriniai žaidimai.
Pramogų verslo pasigauta ir jau sėkmingai nuvalkiota „indigo vaikų“ tema – tereikia paskirti keletą minučių „Google“ ir nesunkiai rastumėte dešimtis ar net šimtus „indigo vaikais“ besiskelbiančių suaugusiųjų – dar labiau nutrynė ribas tarp neįprastų vaikų sugebėjimų ir tikrovės. Televizorius nesunkiai įtikina net ir suaugusius – ir kur kas kvailesniais dalykais nei mažiesiems įteigta mintimi, kad jie atėjo pas savo tėvus iš kitos planetos ar privalo išgelbėti žmoniją valgydami tam tikros rūšies traškučius.
Tik ką daryti tiems tėvams, kurių mažyliai, išjungus televizorių, iš nuobodulio pradeda mintyse traukti n-tojo laipsnio šaknis, dairytis kiaurai sienas ar čiauškėti apie tai, kas jiems nutiks rytoj?
