Pirmoje straipsnių ciklo dalyje apžvelgėme pasirengimo, dalyko išmanymo ir auditorijos svarbą bendravimui. Šioje dalyje apžvelgsime, kokia svarbi yra kūno kalba ir klausymasis bendraujant su kitais žmonėmis.
Ar suprantate kūno kalbą?
Perteikiant mintis, žinią neša ne vien jūsų žodžiai, bet ir kūno kalba. Žmonės bendrauja ne tik žodžiais – daug ką pasako veido išraiška ir kūno judesiai. Jeigu egzistuotų kūno kalbos žodynas, mes lengvai išverstume, ką koks gestas reiškia. Tačiau kūno kalba nėra sunorminta kaip žodinė kalba.
Mūsų kultūrinė ar etninė kilmė, tai, kaip mūsų tėvai išreiškia save be žodžių, ir kita individuali patirtis daro įtaką mūsų naudojimuisi savo kūnu. Skirtingų žmonių kūno kalba skiriasi. Kai kurie gestai gali atrodyti universalūs, bet ne visi tais pačiais gestais perteikia tą pačią mintį.
Pavyzdžiui, jūs kalbate, o klausytojas linksi. Gerai, jūs darote išvadą, kad jis sutinka su jumis. Tačiau nebūtinai. Yra tokių žmonių, kurie linksi vien tam, kad patvirtintų, jog jūsų klausosi.
Jeigu jums kalbant žmogus sukryžiuoja rankas, tikriausiai pagalvosite, kad tai nesąmoningas veiksmas, kuris liudija, jog pašnekovas su jumis nesutinka, bet gal tam žmogui paprasčiausiai šalta! Taigi, visada tyko pavojus klaidingai suprasti nežodinius ženklus.
Atkreipkite dėmesį į kiekvieno pašnekovo kūno kalbą. Ištyrinėkite savo bendradarbių mimiką ir gestus. Galbūt pastebėsite, jog vienokia Džono šypsena reiškia vieną dalyką, o kitokia – visiškai kitą. Sąmoningai stenkitės išstudijuoti ir įsidėmėti savitą žmonių kūno kalbą.
Įdomu, ar suprantate savo paties kūno kalbą? Vienas iš būdų pamatyti, kaip siunčiate kūno signalus, − parepetuoti priešais veidrodį. Pamatysite gestus, išraiškas ar judesius, kurie nesutampa su jūsų teiginiais arba netgi prieštarauja jūsų žodiniams pareiškimams.
Ar tikrai klausotės?
Tarkime, vienas bendradarbis kreipiasi į jus su klausimu ir prašo padėti. Iš pradžių jūs labai atidžiai klausotės, bet nejučia jūsų mintys nuklysta. Kolegos žodžiai slysta pro ausis, o jūs galvojate, kad ant stalo guli kalnas darbų, kad sūnus įsivėlė į muštynes mokykloje. Jūs girdite bendradarbio žodžius, tačiau iš tikrųjų nesiklausote.
Ar jums taip nenutinka? Žinoma, pasitaiko. Taip atsitinka visiems. Kodėl? Mūsų protas generuoja mintis 10 kartų greičiau, negu galime išsakyti jas žodžiais. Kol kas nors kalba, mintimis nuskubame į priekį. Jūs užbėgate pašnekovui už akių ir pats mintyse užbaigiate jo sakinį – dažnai neteisingai.
Dabar įsivaizduokite, kad užsisvajojote ir neišgirdote, ką pasakė pašnekovas. Būtų nepatogu prisipažinti, kad nesiklausėte, todėl bandote neišsiduoti. Nusičiumpate kelis paskutinius žodžius, kuriuos spėjote nugirsti, ir pareiškiate savo nuomonę. Jeigu pagavote mintį, jums pasisekė. Tačiau diskusijos esmė galėjo praslysti pro ausis.
Tokiais atvejais, kai ką nors praklausote, nereikia teisintis: „Atleiskite, truputėlį užsisvajojau.“ Grįžti į vėžes padėtų klausimas arba prašymas pakomentuoti tai, ką spėjote nugirsti: „Gal galėtume minutėlę grįžti prie to ir ano?“
Klausykitės aktyviai
Žinoma, daug naudingiau mankštinti protą, kad neužsimirštumėte vidury pokalbio ir nebūtumėte išsiblaškęs. Programuodami pasąmonę atvirai priimti tai, ką sako kiti, dar galite imtis keleto aktyvių žingsnių, kurie padės pagerinti klausymo įgūdžius.
Aišku, galima tiesiog sėdėti ar stovėti ištempus ausis, tačiau siūlau vadovautis ir šiomis nuorodomis:
– žiūrėkite į pašnekovą – akių kontaktas rodo susidomėjimą. Tik nepersistenkite; – žvelkite į visą asmenį, neįsispoksokite vien į akis; – keiskite veido išraišką: nusišypsokite arba, kai reikia, parodykite susirūpinimą; – galvos linktelėjimu arba gestais parodykite, kad sekate pokalbį; – pateikite klausimų apie tai, kas pasakyta. Galima perfrazuoti: „Jeigu teisingai supratau, tai...“ arba tiksliai pasiteirauti apie konkrečius dalykus; – nepertraukinėkite. Pauzė nereiškia, kad dabar jūsų eilė prabilti. Palaukite.
Kitoje straipsnių ciklo dalyje aprašysime įsijautimo į kito žmogaus būseną svarbą ir paaiškinsime, kaip atmesti kitų idėjas jų neįžeidžiant.
Žilvinas Jogėla
