Man labai patinka Sigito Parulskio darbai, rašymo maniera. Šioje esė blykstelėjanti ironija iš tiesų žavi, tačiau tema nesukelia jokių emocijų galbūt dėl to, kad tų "šlovingųjų" laikų neprisimenu, nes sovietmečiu buvau dar labai maža ir visi pasakojimai susiję su tuo laikotarpiu atrodo netikroviški bei iškreipti. Man tai visai kita galaktika.

Antroji dalis visada būna skystesnė

o jo žodis nėra Žodis, jo tiesa nėra Tiesa, šiame kūrinyje ji tėra "Tiesa". Netgi dešros kaina neteisingai nurodyta. Vaje vaje...

Nemėgstu to Parulskio, ale vis perskaitau. Didi ta talento jėga. O šis padaras talentingas nors tu ką. Tik reikėtų mažiau depresijos ir agresijos. Beje, pabaiga nepatiko. Nenorėjo Jėzus Kristus ant kryžiaus , nenorėjo, tik mes žmonės kito pasirinkimo jam nedavėme.

vėl su matytų dalykų pakartojimais ir puikia pabaiga (apibendrinimu). Gal tai yra/bus autentiškas geras stilius? Pirmyn!...

nu cia tai vykus rasliava, aplamai parulskis jega

urbanizacija tikra zlugdo zmones ir naikina ju morale

kuo toliau, tuo skysciau. tustuma ir skurduma.

Na na. Visokios pikantiškos rašliavos jau nieko nebepaveikia.
Kažkam saldūs prisiminimai, kažkam sausa istorija, o kažkam net gal ir juokinga. Tokia popsinės literatūros dalia-perskaitei ir pamiršai, geriau butų skaityt savaitgaliais, laiko daugiau...

inžinieriai didžiausi žulikai anuomet buvo!