Pasirodo Lapinskas vienintelis profesionalas -restauratorius sovietiniame PRPI. Bet uždusintas. Todėl ir darbų nėra.

Jau 17 m. Lietuvoje nesijungia kultūra ir verslas. Kitose ES valstybėse jungiasi, o pas mus – ne. Apskritai, mūsų kultūra tokia „išpuikusi“ ir „įnoringa“, kad niekas prie jos nė nenori jungtis, – nei verslas, nei Vyriausybė su savo programomis, nei struktūriniai fondai. Kultūros žmonių konfliktai su verslininkais dėl „Lietuvos“ kino teatro, protestai dėl istorinio paveldo niokojimo senamiesčiuose rodo, kad kultūrininkai įsirausę vienoje apkasų pusėje, o kitoje – valdžia ir verslas. Čia tuoj pat didieji verslininkai atmestų tokį mano argumentą – o kas buvo „Jūros šventės“ generalinis? „Švyturys“. Kas rėmė dainų šventę? Valstybė kartu su verslininkais. Krepšinį – verslininkai. Iš ko gyvos mūsų televizijos? Iš verslininkų. Kultūros ir sporto rėmimo fondas gyvas tik iš alkoholio ir azartinių lošimų akcizų – produktų ir paslaugų, kuriuos sukuria ne menininkai, o verslininkai, ir t. t., ir t. t. Tiesiog puikumėlis, tik kyla klausimas, ar jie patys, tie naujieji Lietuvos verslininkai, pasižiūri, ką jie remia? Kaip įprasta – Valinskų ir Žvagulių pramogų fabriką, kuris nieko bendra su kultūra neturi, o yra tik kičą reprodukuojanti ir prastą skonį propaguojanti pinigų skalbykla. Kai to paties verslininko, sukančio milijonus, paprašoma paremti rimtą kultūrinį renginį, kultūrinę spaudą, knygų leidybą, spektaklį ar kino gamybą, kuris greičiausiai neduos finansinės naudos, tasai ima pirštu baksnoti į labdaros įstatymą ir aiškinti, kad neapsimoka. Verslo ir aukštosios kultūros valentingumai nesuderinti taip, kaip susistygavę su masine kultūra ir „popsu“. O kol mūsų verslo interesas bus tik pinigai, laukinio kapitalizmo epocha nesibaigs. Ir išvis, kam šioje epochoje reikalinga kultūra, kurios valentingumas nesuvokiamas, nes nesukrauna greitų pinigų? Negana to, tie kultūrininkais prisistatantys piliečiai dar inkščia ir gadina darbinę nuotaiką naujose statybų aikštelėse. Juk su kokiu nors vagim ar „žuliku“ daug lengviau susitarti nei su Nacionalinės meno premijos laureatu. Kol tų kultūrininkų valentingumas nepakenčiamas, tokia su jais ir kalba.

Istorinis paradoksas- bažnyčias keičia fabrikai, fabrikus- pramogų kompleksai. Sovietmečiu nugriautų įspūdingos architektūros paminklų atstatinėt niekas nesiruošia- nepelninga. Žinoma, geriau statykim ant savo istorijos, ant savo šaknų visokius menkaverčius komercinius pastatus. Sovietmečiu nieks neklausė- statė, griovė ir tylėt reikėjo. O dabar? Klaipėdoje prie Jono kalnelio buvusio saldainių fabriko vietoje ruošiasi statyti viešbutį ... ant buvusių kapinių ir buvusių dviejų bažnyčių. Patys ant bažnyčios pamatų ši**. Buka vartotojų visuomenė. O žiniasklaida kaip avinų banda linksi galvom "taip taip, puiku, velniop paveldą ir kultūrą, valio komercijai". Nenuostabu, kad mūsų "Akropolio" karta jau nebeskiria gotikinio pastato nuo modernaus ar į teatrą eina su sportbačiais.

Korupcija statybos ir restauravimo rinkoje (o kur dar gatvių tiesimas) Klaipėdoje yra ne mitas, o realybė. Ji tokia įsigalėjusi, kad mes jos net nesureikšminame, priimame kaip natūralų reiškinį, buitinę smulkmeną

Griūtis prasidėjo, kai LDDP panaikino kultūros paveldo inspekciją, o dabar tęsinys, ar naujas veiksmas, nes atėjo ES pinigai ir visi kaip išprotėję perka butus, tai kiti tuos butus bet kur ir bet kaip stato, o geriausios vietos - prie ežerų, ir miestų centruose, o ten kaip žinome paveldas, senamiesčiai ir panašūs velniai..

Drėmaitė kalba teisingai. Tačiau ji pamiršta, kad paveldosaugos griūtis prasidėjo tada, kai ji padedama Juozo Lapinsko vadovavo Valstybinei pamiklosaugos komisijai.

Prie visos nemeiles Siksnelio pozicijai del sleptuves (jis labai nor ja nugraiuti manyciau pirmiausia del izeistos ambicijos - kaip be jo kazkas nusprende saugoti) manyciau, kad ta maluko straipsneli parase brangiai apmokama pijar firma, greiciausiai Liubinaviciuas. Brangiausiai apmokama dar nereiskai kad kokybiskiausia. Autorius greiciauisia yra Linas Poska, nes pasirinkimas labai jau sovietsiko stiliaus - -juk sugalvoti istraukti Stalino laiku direktoriu, kuris net tada neturejo nieko bendro su bibliotekininkyste ar tuo labiau su paminklosauga, tai tik Linas gali sugalvoti. O jau pavartoti savoka susijusia su Graliu- tipo rsuiuose tiek vertybiu, kad vos ne Gralio taure ten galima surasti - tai jau grynai poskiska. Stalioidizmas plius sovietinio tipo propaganda (exdirektoriai senoliai pensininkai -autoritetingai jaunima pamokys) ir Sv. gralis. Betruksta dar peckuriu ir krosniakuriu profsajungos aktyvo atviro laisko Pramones ir Kulturos ministrams del svento sovietines krosnies atminimo isniekinimo prilyginant ja kraugerisko caro krosnimis - ir vaizdelis bus pilnai Liubinaviskai-poskiskas.

Tai - kad Malukas jau sentelėjęs, o vietoje šio pensininko parašė straipsnelį Šikšnelis. Šis krūtine stoja už savo direktoriaus reikalą: gal taip užsitikrina galimybę darbo metu kalti skulptūras kieme, susitikti su draugais tarnybinėse patalpose ir išlenti po taurelelę kitą, o gal taip kompensuoja kitus savo kompleksus? Juk rašytojai, skulptoriai neretai semiasi kūrybos iš kompleksų... O kur dar didybė, pažemintas orumas dėl slėptuvės ir direktoriaus noras po langais matyti savo mašiną.

Klaipedos mafukai daro ka nori.

galėtumėte ir internetu rinkti parašus, pasirašyčiau