Del pilietiskumo rysio su tautiskumu.

Ten kur minia anoniminiu individu, sunku tiketis, kad bus pasitikejimas ir doras elgesys. Kodel seimos nariai padeda viens kitam, pasitiki viens kitu, o gatveje sutikti zmones nekelia dideles meiles? Todel, kad yra isisamoninta bendravimo tasa seimoje ir draugu rate.

Pacios pilietiskiausios salys, ten kur maziausia sociologiniu blogybiu (pvz., nusikaltimai), yra tuo paciu stabiliausios pagal savo gyventoju sudeti. Turiu omeny tokias salis kaip Japonija, Norvegija, Sveicarija. Ir tuose salyse yra didziulis skirtumas tarp mazu miesteliu ir didmiesciu, zinoma tai didmiesciu nenaudai.

Stai ir rysys tarp pilietiskumo ir tautiskumo. Turime salyginai stabilia demografine padeti, kuri galetu buti tvirtas pilietiskumo pagrindas. Tik kad nesutariame ar norime orientuotis Lietuva ar visu pasauliu. Musu auklejimo sistema ir populiari'komercine kultura neskatina islaikyti rysio su savo salimi. Greiciau auklejami europieciai ir pasaulieciai, kurie tvirto gyvenimisko rysio su savo valstybe ir tauta neketina puoseleti.

Geras esamos situacijos įvertinimas. Gal kiek griežtokai dėl pilietiškumo ir tautiškumo atskyrimo, bet nemanau, kad pilietiškumas trukdo tautiškumui. Juk visi suprantame, kad grynai tautinės valstybės nebebus, bet piliečių valstybė TURI BŪTI. Deja prarandame ir tautinę, ir pilietinę valstybę Ir prie šio genocido prisideda ne tik pozicijoje esančios, bet ir opozicinės pseudopartijos. Tai, kad, vadinamieji konservatoriai remia LSDP, įrodo, jog panelė yra ta pati, tik su kita suknele.

"to A.Baskas 2007-07-31 10:34:40
zmogeli kodel tu cia taip vargsti, greiciausiai smegenys uzrasojo, tad issiskalp jas su ukiniu muilu, sako labai padeda..."

Atrodo,kad si komentara parase delfi kagebistiniu pacuku
generalinis sekretorius "TO",aiskiai su psichikos sutrikimais.Reikia atidirbti pinigus.

Etnine tauta isz tikruju yra pagrindas susikurti tautinei valstybei, bet valstybe - jau nebe tauta (gentis), ji susidaro ne isz tautiecziu, o isz piliecziu. Tai, kad piliecziu tarpe tautiecziai sudaro dauguma, esmes nekeiczia. Valstybe yra politines (pilietines), o ne etnines tautos sinonimas, o politinis (pilietinis) solidarumas yra pazangesnis negu etninis solidarumas. Sziuo atveju nepakanka zinoti kuo esi gimes ir skirti "savus" nuo "kitu". Pilietine savimone reikalauja sziokiu tokiu intelektiniu ir etiniu pastangu, neuztanka vien instinktu.
Sziaip normalioje galvoje tautiszkumas ir pilietiszkumas nesipjauna, o organiszkai papildo vienas kita.
(Atsipraszau, vel dingo lietuviszkas szriftas)

darius 2007-07-30 19:41:13
Rasyk, gerbiamasis Nainy, sviesk Lietuva, kelk Lietuva, tik Jus Donskis , Landsbergis , is dalies Kubilius ir esate tikrieji Lietuvos patriotai. Lietuvos kalbos inspekcija, kaip ir kitos institucijos Lietuvoje nedirba , tik ima atlyginimus, ir drebina rietus. Gerbiamasis Nainy, kaip pakeisti lenkiska pagarbos zodi ponas ir ponia, kurie skamba ne Lietuviskai. Kaip pakeisti ziema , leda ,sniega, kurie skmba rusiskai. Kaip pakeistidarzoviu ir vaisiu pavadinimus, kurie daugumoje rusiskai lenkiskai bjauriai atrodo. Kaip pakeisti policija, rezoliucija, okupacija visas rusiskas galunes. Mes tai sakome okupacijonas, polis , bekime nuo rusisku praeities zodziu, keiskime , kgbistai valdzioje mums nepades, turime eiti savo jegomis, turi patrijotu galvos tai ismastyti. O delsti nebera kada, nes rusu brunkama be paliavos

zmogeli kodel tu cia taip vargsti, greiciausiai smegenys uzrasojo, tad issiskalp jas su ukiniu muilu, sako labai padeda...

Visiems, kurie nori būti dėkingi JAV ir ES, kad priėmė mūsų bedarbių armiją, noriu pasakyti, kad pirma reikėjo Lietuvos ir viso regiono rinkas atverti hiperliberaliam režimui. Tai toks režimas, kuris neleidžia nei kiek apsaugoti savo vidaus rinką nuo importo. Kai staiga ėmė plūsti Vakarų šalių produkcija į mūsų regiono ekonomikas, tai ir atsirado ta puiki proga mūsų apologetams būti "dėkingais", kad paėmė mūsų bedarbius ir įkinkė savo pensijų sistemų patvarumui paremti.

Labiausiai liberalios šalys, JAV ir JK, pasiekė savo ekonominės galios apogėjų tik pritaikant griežtą muitų režimą savo rinkoms apsaugoti. Tik vėliau, kai pačios sustiprėjo, jos ėmė rekomenduoti, kad kiti būtų atviri ir tuo apčiu bejėgiai prieš jų sustiprėjusias korporacijas.

to kecal:

na, čia jau nuosaikesnis ir beveik pozityvus požiūris, bet jis būtų adekvatesnis, jį apvalius nuo nieko bendra su lietuvišku tautiškumu neturinčiais "agresyvumais" ir "ksenofobijomis", akivaizdžiai (iš pateikiamų pavyzdžių matosi) paimtomis ne iš lietuvių, o iš kitų tautų nacionalizmo kraštutinių pasireiškimų:).
Lietuviams labiau budingas kitas kraštutinumas: visiškas savo tautos nepaisymas, identiteto trūkumas, patriotizmo nebuvimas, lengvas nutautėjimas bet kurių užsieniečių naudai (rytpūsiai, pietryčių Lietuva, mišrios santuokos). Taip jau yra, kad Lietuvos valstybę "sulipdžiusi" jėga vis tik yra etninė lietuvių tauta, ir tai visai neprieštarauja politinės tautos gyvavimui. Bet mūsų realybėje deja yra ir tokie (švelniai tariant nelojalūs) politinės tautos "atstovai", kurie orientuojasi ir save sieja su kitomis valstybėmis (lenkų "macieža polska", rusai - ne tik Estijoje, bet ir Lietuvoje daug tokių, kurie pasitaikius progai lakstytų gavėmis skanduodami "rosija, rosija") - čia yra pagrindinė politinės tautos problema, o ne lietuvių tautiškumas. Kokie gi čia politinės tautos nariai, kurie save mieliau tapatina su kita valstybe? Etiketė "nelojalūs" tokiems lipdoma ne dėl kilmės.

Nemanau, kad lietuviams budingas kitataučio individo netoleravimas. Kitų tautų atstovų per didelis kiekis nepageidautinas ne dėl kažkokių ksenofobijų, o todėl, kad nelikus etninės tautos kompaktiškai apgyvendintos teritorijos, tautos sunaikinimas būtų nulemtas.

Pritariu A.Baskui. O B.Nainys nušneka - nepadedantis Lietuvai išlikti negali būti jos piliečiu.

Gal tautinio auklėjimo ir trūksta, bet dėl to per daug nesiskundžiu, o štai manojo patriotizmo su savo "sovietiniais" burtažodžiais neatimsite, net nebandykite:-) Laikausi savo nuomonės, jog šis "tautiškumas", žodžiu, bandantis lietuviškai maskuotis gryniausias nacionalizmas, gali būti išties pozityvia jėga tik kai jis yra derinamas su aiškiu pilietiškumo ir atsakomybės prieš visus politinės bendruomenės narius suvokimu. Priešingu atveju imama kalbėti apie "mus" ir "juos", "jiems" dirbtinai primetant "svetimųjų" ir "nelojaliųjų" etiketę, taigi griaunant tą pačią žodžiais, o ne darbais garbinamą valstybę - visų "Mūsų" (iš didžiosios raidės), taigi visos Lietuvių POLITINĖS (ne etninės!!!) tautos gimtuosius namus. Lietuvių kalboje "tautos" samprata pavojingai tapatinama su "etnosu" ("das Volk" liūdnai pagarsėjusio Hitlerio terminijoje), o jau po to bandoma iš to lipdyti "tautinę" (taigi uždarą ir iš prigimties ksenofobišką) valstybę, siūlant visiems kitiems (rusams, lenkams, žydams, euroafrikiečiams, turkams, kinams ir dar velniai žino kam) "netrukdyti" ir, geriausia, "pasišalinti". Tai ir yra agresyvumas, apie kurį kalbėjau - žinoma, anaiptol ne vien kaip primityviausias smurtas, o greičiau kaip pamatinė ir todėl pražūtinga politinio ir visuomeninio gyvenimo nuostata.