Pirmieji pavasario mėnesiai – pats pavojingiausias laikotarpis šios kategorijos eismo dalyviams. Per žiemą atpratę, dviratininkai ir automobilių vairuotojai gatvėse ir keliuose tiesiog nepastebi vieni kitų, o dviratininkai dar būna ir neatgavę vairavimo įgūdžių ir neįgiję būtino atsargumo.
Beje, daugiau kaip pusė eismo įvykių, kuriuose nukenčia dviratininkai, įvyksta dėl to, kad jie patys nesilaiko Kelių eismo taisyklių. Eismo nelaimių būtų galima išvengti geriau žinant pagrindines eismo įvykių priežastis. Taigi, dažniausios eismo įvykių, kuriuose nukenčia dviratininkai ir kiti eismo dalyviai, priežastys yra šios:
- dviratininkai važiuoja neblaivūs. Pavartojus alkoholio paprastai vengiama vairuoti automobilį, tačiau daug kas mano, kad dviratį vairuoti gali. Neblaivūs dviratininkai nesuvaldo savo transporto priemonės, dažnai ignoruoja Kelių eismo taisykles;
- dviratininkai neatsargiai vairuoja. Neįvertina kelio dangos (pavojų kelia duobės, šulinio dangčiai, netikėtos kliūtys, šlapia arba kelio danga, žvyras);
- dviratininkų vairavimo įgūdžių stoka. Pasireiškia po žiemos, kai dviračiu ilgokai nevažiavęs žmogus pervertina savo galimybes;
- dviratininkai važiuoja važiuojamąja kelio dalimi, nors įrengti dviračių takai. Kelių eismo taisyklių 71.1. p. nustatyta, kad dviratininkams draudžiama važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai;
- dviratininkai neatsargiai įvažiuoja į kelią iš kiemų, kitų šalia esančių teritorijų ir susiduria su keliu važiuojančia transporto priemone;
- dviratininkai važiuoja šaligatviu keldami pavojų pėstiesiems. Dviratininkams draudžiama važiuoti šaligatviais. Kelių eismo taisyklių 69 p. nustatyta, kad tuo atveju, jeigu pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtame take ar šaligatvyje važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto.
Dviračių vairuotojai privalo nesukelti pavojaus pėstiesiems;
- tamsiu paros metu dviratininkai važiuoja be atšvaitų, žibintų, šviesą atspindinčios liemenių. Kelių eismo taisyklių 64 p. nustatyta, kad dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai arba kiti šviesą atspindintys elementai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale
– raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti šviesą atspindinčią liemenę arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegęs šviesą atspindinčius elementus;
- dviratininkai nepagarbiai elgiasi važiuodami dviračių taku - nepraleidžia kitų dviratininkų, važiuoja per arti kitų ir užkliudo;
- dviratininkai važiuoja per nereguliuojamas pėsčiųjų perėjas. Dviratininkas turi įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikinti, kad važiuoti saugu. Tačiau greičiau už pėsčiuosius judantys dviratininkai dažnai ir patys nespėja įvertinti minėtų aplinkybių;
- dviratininkai nepaiso šviesoforų signalų. Kelių eismo taisyklių 70 p. nustatyta, kad vietose, kur eismą reguliuoja šviesoforai, dviračių vairuotojai privalo paisyti šviesoforų su dviračio simboliu, o kai jų nėra – transporto šviesoforų signalų;
- dviratininkai nenaudoja dviratininkų šalmų. Šalmų nenaudojantys dviratininkai, nepaisant jų amžiaus, dažnai patiria sunkias galvos traumas. Kelių eismo taisyklių 64 p. nustatyta, kad dviračio vairuotojai (keleiviai) iki 18 metų, važiuodami (vežami) keliu, privalo būti užsidėję ir užsisegę dviratininko šalmą. Kitiems vyresniems kaip 18 metų asmenims, dviračiu važiuojantiems keliu, rekomenduojama būti užsidėjus ir užsisegus dviratininko šalmą. Atkreiptinas dėmesys, kad specialiose prie dviračių tvirtinamose sėdynėse vežami vaikai privalo būti užsidėję ir užsisegę dviratininko šalmą;
- gatvėmis ir keliais dviračiais važinėja mažamečiai, Kelių eismo taisyklių nepaisantys vaikai. Pagal Kelių eismo taisyklių 64 p. važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. (Daugiabučių gyvenamųjų namų kiemai prilyginami gyvenamajai zonai) Tėvai, įtėviai, globėjai turėtų pasirūpinti, kad vaikai išmoktų Kelių eismo taisykles, nuo 12 m. gatvėmis ir keliais važinėjantys vaikai turėtų mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą;
Egzaminą išlaikyti ir dviratininko pažymėjimą įsigyti 12 m. vaikai gali: Vilniaus saugaus eismo mokykloje. Daugiau informacijos : http://www.vsem.lt/.
Eismo įvykiai, į kuriuos pakliūna dviratininkai, atkreipia dėmesį į platesnę problemą – aiškiai matomą visų eismo dalyvių kultūros stoką. Tai, ką galima pavadinti „kelio etika”, yra ne kas kita, kaip bendrosios etikos laikymasis. Kasdieniniame gyvenime absoliuti dauguma žmonių nedrįsta aplinkiniams demonstruoti agresyvumo ir įžūlumo, vengia atvirai reikšti su neapykanta besiribojančią nepagarbą kitiems. Sėdę už vairo, šie žmonės kažkodėl pradeda elgtis taip, lyg žmogiškumas ir savitvarda neegzistuotų.
Jie lyg pamiršta, kad kitų negerbiantis žmogus pirmiausiai parodo nepagarbą pačiam sau, pažemina save parodydamas „primityviąją pusę”. Kelias savaime yra padidintos rizikos šaltinis jo naudotojams. Neatsakingas vairavimas šią riziką dar padidina – ne tik patiems vairuotojams, bet ir jų šeimoms artimiesiems. Juk vairavimo sąlygas ir saugumą lemia ne vien kelių pralaidumas, jų techninė būklė ir pan. Jos daugiausiai priklauso nuo mūsų pačių. Tik mandagumas, teisingumas ir protingumas mus apsaugos kelyje ir padės įveikti nenumatytas situacijas.
