Petras IVANAUSKAS
Ne per seniausiai Policijos departamento tinklapis pranešė, kad minint Kriminalinės policijos dieną, Šiaulių miesto policininkams jau tapo tradicija savo šventinius renginius pradėti prie nepriklausomos Lietuvos policijos Šiaulių apygardos kriminalinės policijos 1-ojo rajono punkto vedėjo Juozo Smulkevičiaus ir prieš 25 metus nužudyto Šiaulių miesto Vidaus reikalų skyriaus kriminalinės paieškos inspektoriaus milicijos kapitono Zigmo Meškausko amžinojo poilsio vietų. "Akistata" pasidomėjo šiais ir kitais anksčiau žuvusiais tvarkos sergėtojais.
Į laidotuves atvyko prezidentas
Juozas Smulkevičius Šiaulių policijoje pradėjo dirbti 1927 metais. Vėliau buvo paskirtas Šiaulių apygardos kriminalinės policijos 1-ojo rajono punkto vedėju. Jo karjera policijoje truko neilgai. 1930-ųjų metų liepos 15-ąją ją nutraukė nusikaltėlio kulka.
Žuvusiojo duktė Birutė Lukošiūnienė, 1993 metais apsilankiusi Šiaulių miesto policijoje, prisiminė tų dienų įvykius taip: "Aš buvau vaikas, nelabai supratau, kas įvyko. Vėliau girdėjau kaimynų kalbas, kad Kalniuku vadinamame miesto rajone policininkai apsupo namą ir norėjo pagauti ten besislapstantį plėšiką. Iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo pabėgęs kalinys, teistas už plėšimus, buvo ginkluotas. Bandant jį sulaikyti, šis pasipriešino, nušovė operacijai vadovavusį J.Smulkevičių ir nusišovė pats". Velionio duktė prisiminė ir žuvusio tėvo laidotuves: "Kriminalisto pagerbti atėjo daug šiauliečių, jie reiškė užuojautą mamai ir man. Laidotuvių procesija užtvindė visą Vilniaus gatvę. Tai buvo didžiulės laidotuvės". Vėliau jos mama prisimindavo, kad į tėvelio laidotuves buvo atvykęs ir pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Juozas Smulkevičius buvo palaidotas senosiose Šiaulių miesto kapinėse. Rausvo granito obeliskas, stovėjęs ir žymėjęs kriminalinės policijos karininko palaidojimo vietą, nuo laiko tėkmės ir vandalų smarkiai nukentėjo. 1993 metais J.Smulkevičiaus duktė, gyvenanti Šakiuose, kreipėsi į Šiaulių miesto policiją, prašydama pagalbos, restauruojant tėvo paminklą ir prižiūrint jo kapą, kadangi jos sveikata ir finansinės galimybės neleido jai to padaryti pačiai. Taip Šiaulių miesto pareigūnai atvertė jiems dar nežinomos istorijos puslapį, sužinojo tarpukario nepriklausomos Lietuvos kriminalisto istoriją ir pradėjo rūpintis jo amžinojo poilsio vieta. Kiekvienais metais prieš spalio 27-ąją ši vieta ypač atgyja ir pasipuošia baltomis chrizantemomis. Tada J.Smulkevičiaus kapą aplanko jauni, tik mokslus baigę, pradedantys dirbti Šiauliuose kriminalistai ir didelę darbo patirtį jau sukaupę policijos veteranai.
"Vriednas", bet teisingas
Pareigūnai aplanko ir Zigmo Meškausko kapą. Lapkričio 29-ąją sukaks 25 metai, kai buvo nužudytas šis Šiaulių miesto kriminalinės paieškos inspektorius. Tada Zigmui buvo 35 metai. Tai buvo patyręs kriminalistas, kurio darbas įvertintas Lietuvos vidaus reikalų ministerijos trečiojo laipsnio medaliu "Už nepriekaištingą tarnybą". Jis turėjo autoritetą ir tarp kolegų, ir tarp nusikaltėlių. Pastarieji sakydavo: "Vriednas tas Meškis, bet teisingas". Sužinoję apie Zigmo nužudymą, net nusikaltėliai piktinosi tais, kas išdrįso taip niekšiškai su juo susidoroti.
Tarnybą milicijoje Zigmas pradėjo 1972 metais. Prieš tai jis dirbo pedagoginį darbą. Tarnauti vidaus reikalų sistemoje Zigmui sekėsi puikiai: jis jautėsi esąs savo vėžėse, darė karjerą. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis buvo milicijos kapitonas. Zigmas tyrė įvairius nusikaltimus. Paskutinysis buvo magnetofono vagystė...
Būtent dėl jos 1982-ųjų metų lapkričio 26-osios vakare Zigmas išsiruošė į Valančiaus gatvės 29-ąjį namą, vadinamą "piratnamiu". Jis turėjo informacijos, kad vagystę galėjo padaryti "piratnamyje" gyvenanti Irena Minikavičienė. Zigmas ją rado girtaujančią su penkiais sugėrovais. Kadangi aplinka pokalbiui buvo netinkama, inspektorius ją pakvietė rytojaus dieną ateiti į Vidaus reikalų skyrių. I.Minikavičienė išsigando. Baimė, kad gali būti demaskuota dėl vagystės, žaibiškai subrandino veiksmų planą.
Išėjus Z.Meškauskui, ji paprašė tarp sugėrovų buvusio Antano Vitkaus milicininką nužudyti. Šis pakilo ir išėjo paskui pareigūną. Netoli "Aušros" muziejaus esančios automobilių stovėjimo aikštelės jis smogė Z.Meškauskui kumščiu į veidą. Nuo smūgio Zigmas griuvo ant žemės. Mėgino keltis. Bet pasipylę spyriai į galvą jį vėl bloškė atgal į purvą. Vėliau medicinos ekspertai nustatė, kad Zigmui buvo suduota penkiolika smūgių.
Egzekuciją nutraukė tik ryžtingas atsitiktinės praeivės šūksmas: "Chuligane, ką darai?!" Užpuolikas liovėsi ne iš karto. Vis dar mušė gulintįjį. Po to pasilenkė, panaršė jo kišenes ir spruko. Zigmas juto, kad pakilti jėgų nėra. Šaukti - taip pat. Gulėti ir laukti, pasiduoti likimo apvaizdai? Tai būtų tolygu mirčiai. Bet taip norėjosi gyventi... Ir staiga ranka apčiuopė akmenį. Sąmonė dar buvo gyva ir ji tuoj pat sugeneravo mintį. Sutelkęs paskutines jėgas, akmenį Zigmas metė į "Aušros" muziejaus filialo langą.
Dūžtantys lango stiklai suteikė vilties būti išgirstam. Zigmas žinojo, kad muziejuje įrengta signalizacija. Žinojo, kad signalas apie pažeistą signalizacijos grandinę tuoj pat pasieks Vidaus reikalų skyriaus Nežinybinės apsaugos poskyrio pultą. Žinojo, kad operatorė apie gautą pavojaus signalą tuoj pat praneš mieste budintiems milicijos ekipažams ir kad netrukus jis sulauks pagalbos. Ši mintis Zigmą atpalaidavo. Jis neteko sąmonės.
Atvažiavę milicijos pareigūnai rado išdaužtą "Aušros" muziejaus langą ir ant žemės gulintį leisgyvį žmogų. Tuoj pat buvo iškviesti medikai, tuoj pat Zigmas buvo nuvežtas į ligoninę, tuoj pat operuotas. Deja... Trys paros kankinančio laukimo su maža viltimi, kurios medikai net nesuteikė ir kuri ruseno tik artimųjų širdyse. Trys paros nežinios, ašarų ir maldų nepajėgė pažadinti Zigmo sąmonės. Jis išėjo taip ir neatsisveikinęs nei su žmona, nei su dvylikamečiu sūnumi, nei su kolegomis.
O kolegos dirbo lyg išprotėję. Tokio įžūlumo jie dar nebuvo regėję. Kiekvieno žmogaus nužudymas yra sukrečiantis dalykas, o čia - nužudytas bendradarbis, su kuriuo vakar eita į pasalą, kuris dar prieš keletą dienų planavo savaitės darbus ir linksmai pasakojo anekdotus. Kadangi kolegos žinojo, kokius nusikaltimus pastaruoju metu tyrė Zigmas, kur jis tą vakarą išėjo, nusikaltėlius sučiupti pavyko jau kitą dieną. 26 metų Antaną Vitkų ir 31 Ireną Minikavičienę teisė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Antanui Vitkui skirta aukščiausia, mirties, bausmė. Ji įvykdyta 1984-ųjų sausį Minske. Irena Minikavičienė laisvės neteko 7 metams.
Plėšikai kulkų negailėdavo
Dažnai kalbėdami apie tarpukario periodą sakome, kad tais laikais Lietuvoje beveik nebuvo nusikalstamumo. Tačiau iš tikrųjų ir plėšikų, ir vagių, ir žmogžudžių užteko. Ir ne vienas milicininkas ar policininkas yra žuvęs nuo nusikaltėlių rankos.
Štai 1920 metų balandžio 15-osios vakarą Šakių apskrities milicijos jaunesnysis milicininkas Juozas Kazlauskas išėjo iš namų į Kriūkų kaimą patikrinti Nemuno pakrančių. Čia karklyne pastebėjo seniai ieškomą ir žinomą plėšiką. J. Kazlauskas pabandė jį sulaikyti, tačiau plėšikas pasipriešino ir šovė į milicininką. Sunkiai sužeistas J. Kazlauskas sugebėjo pasiekti savo butą ir pranešti čia buvusiems kolegoms apie įvykį, bet pats neišgyveno.
Panašiai žuvo ir Rokiškio apskrities milicijos Pandėlio nuovados vyresnysis milicininkas Jonas Skeirys. Jis tarnybos reikalais vyko iš Pandėlio į Rokiškį. Kelyje ties Ilgalaukio mišku millicininkas pastebėjo du įtartinus asmenis ir norėjo patikrinti jų dokumentus. Nepažįstamieji išsitraukė revolverį ir sunkiai sužeidė J. Skeirį. Po kelių dienų ligoninėje jis mirė.
Marijampolės apskrities milicijos eilinis Kazys Kavaliauskas su kolega norėjo suimti Veiverių miestelyje iš atostogų negrįžusį husarų pulko felčerį Antaną Malinauską. Areštuotasis, atsisveikindamas su žmona, nepastebimai pasiėmė lovoje paslėptą revolverį ir dviem šūviais nušovė K. Kavaliauską, o A. Baranauską sunkiai sužeidė. K. Kavaliauskas buvo palaidotas Veiverių miestelio kapinėse.
Gaudydamas dezertyrą žuvo Mažeikių apskrities milicininkas Pranas Šilbajoris, bandydamas sulaikyti dvi karves į Latviją varančius kontrabandininkus žuvo Žagarės nuovados milicininkas Tadas Rauckimas, vežamas areštuotasis nužudė Marijampolės apskrities milicijos nuovados viršininko padėjėjas Julius Mėslius, plėšikai nužudė Žagarės milicininką Kazį Baumelį, Girkalnio milicijos punkto vedėją Praną Kačanauską ir daugelį kitų.
Bermontininkų aukos
1919 metais bolševikai nužudė Šiaulių apskrities viršininką Aleksą Vainauską. Tai pirmasis milicininkas, žuvęs tarpukario Lietuvoje. Tais pačiais metais nuo bermontininkų rankos žuvo ir milicininkai Juozas Grinevičius, Jonas Pranevičius, Stasys Tamošaitis.
1924 metais milicija buvo pervardinta į policiją. Gyvenimas tapo ramesnis, sumažėjo ir pareigūnų nužudymų, tačiau nelaimių neišvengta. Apie žuvusiuosius atkūrus nepriklausomybę dar rašysime. Prieš kelerius metus Vilniuje, prie Policijos departamento pastato, buvo iškilmingai atidengtas monumentas žuvusiems policijos pareigūnams. Paminklą sukūrė skulptorius Vaclovas Krutinis. Policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius sakė, kad panašūs paminklai yra daugelyje šalių, o Lietuvoje jis pastatytas tik dabar. Į mūsų šalį atvykę policijos pareigūnai iš užsienio pasigesdavo vietos, kur galėtų pagerbti tarnybos metu žuvusius policininkus. Koplytstulpis visų žuvusių policijos ir milicijos pareigūnų atminimui pastatytas ir prie Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato.
