Sigitas STASAITIS
Sode po kriauše sėdi apsikabinusi porelė. Kur buvus, kur nebuvus atidūzgia bitė. Susiglaudę įsimylėjėliai nepastebi, kaip vabzdys nutupia merginai ant kojos, nuropoja po sijonėliu ir kažko supykęs kad cvaktels tiesiai... vaikinui į ranką. Tai viso labo ironiškas anekdotas, nors bitininkai jį pateikia už gryną pinigą. Iš tikrųjų įgėlus bitei ar vapsvai anekdotų pasakoti nebesinori, o kai kam net tenka skubiai šauktis medikų. Ši vasara pasitaikė kaip reta šilta, kaip reta aktyvūs ir vabzdžiai. Dabar, baigiantis medunešiui, bitės ir vapsvos yra labai įkyrios.
Atsinaujino lėtinės ligos
Pensininkė Zinaida (62 m.) vakare prie praviro lango virė kompotą. Sutemus užgesino šviesą ir atsigulė. Apie trečią valandą nakties versdamasi ant kito šono moteris net sucypė nuo aštraus dūrio į nugarą. Pašokusi ir uždegusi šviesą pamatė aplink stalinę lempą ratus sukančią stambią širšę, kurią į kambarį buvo atviliojęs saldus kompoto kvapas. Vartydamasi lovoje Zinaida vabzdį, matyt, paprasčiausiai prispaudė ir jis gindamasis įgėlė. Pakilęs Zinaidos vyras dar nebuvo piktosios širšės užmušęs, o įgeltąją ėmė kankinti labai nemalonūs pojūčiai: ėmė niežėti delnai, po minutės visą kūną išbėrė. Šiaulietė pabandė atsigaivinti rūgpieniu, tačiau pajuto, jog tinsta liežuvis. Dar po akimirkos Zinaida išbalo, ją išmušė karštis, kurį pakeitė krečianti šalčio banga. Sustreikavo ir skrandis - pensininkę ėmė vimdyti. Atsikėlė ir sūnus. Jis mamai iškvietė greitąją medicinos pagalbą.
Su sirenomis atlėkę greitosios pagalbos medikai Zinaidai suleido vaistų ir alergija baigėsi. Vis dėlto pensininkė buvo paguldyta į Šiaulių ligoninės Terapijos skyrių, mat širšės nuodai atnaujino visas moteriškės lėtines ligas: sutriko tulžies pūslės veikla, pakilo kraujospūdis, galvoje susiaurėjo smegenis maitinančios kraujagyslės, todėl iškilo insulto pavojus. Blogiausia, jog labai paūmėjo didesnę gyvenimo dalį kankinanti glaukoma, dėl kurios Zinaida turi antrąją invalidumo grupę. Šįkart pavyko Zinaidai išgelbėti akis, tačiau teko ne vieną dieną pagulėti ligoninėje.
Šiemet mirė vienas
Šią vasarą maždaug keturi šimtai vabzdžių sukandžiotų žmonių kreipėsi pagalbos šalies ligonines. Dešimtadalis jų buvo hospitalizuoti. Dauguma Lietuvos gyventojų nėra alergiški vabzdžių įkandimams, tačiau sergantiesiems lėtinėmis ligomis net ir mikroskopinė tokių nuodų dozė išderina organizmo veiklą, prikelia lėtines ligas, kas ir nutiko šiaulietei Zinaidai. Kur kas blogiau baigėsi 71 metų kauniečiui - prieš porą savaičių jis mirė įgeltas vapsvos. Pensininkui geriant kompotą aplink galvą ėmė suktis vapsva. Vyras nepastebėjo, kaip vabzdys atsitūpė ant lūpos, ir jį spustelėjo stikline. Įgeltas kaunietis pasibėdojo žmonai bloga savijauta ir pridūrė eisiąs į kitą kambarį prigulti. Po pusvalandžio žmona savo vyrą rado nebegyvą. "Akistatos" žiniomis, kaunietis nebuvo alergiškas vapsvų nuodams, mirė nuo įkandimo paūmėjus lėtinei širdies ligai.
Nustatyta, jog maždaug dešimtadalis visų žmonių vabzdžių nuodams labai alergiški. Įdomu tai, jog dalis tokių alergiškųjų smarkiai reaguoja tik į bitės, dalis - į vapsvos nuodus, na o patys nelaimingiausieji tinsta net ir nuo uodo seilių. Kaip ten bebūtų, kartą kilus alerginei reakcijai to žmogaus imuninė sistema sensibilizuojasi (įsijautrina), kraujyje prisigamina antikūnų, kurie lyg sargai cirkuliuoja laukdami antigeno - vabzdžio nuodų. Kitą kartą, net ir po daugelio metų, įgėlus tam pačiam vabzdžiui, antikūnai akimirksniu atpažįsta nuodus ir labai suaktyvėja, sukeldami alerginę reakciją. Pasak bitininkų, kartais vabzdžių sugeltas žmogus taip ištinsta, kad bemat nušaudo marškinių sagos. Rimtesniu atveju ištinka sunkus bronchinės astmos priepuolis arba anafilaksinis šokas - žmogus taip tinsta ir dūsta, jog skubiai nesuleidus antihistamininių vaistų gali mirti. Universitete būsimiesiems terapeutams dėstytojai pasakoja, kaip prieš daugelį metų Lietuvoje per varžybas vienas dviratininkas važiuodamas įkvėpė vapsvą ar bitę ir ši įgėlė į gomurį. Gerklos taip sutino, jog dviratininkas krito ir uždusęs mirė. Pavyko sužinoti, jog ir šiemet į kaklą įgeltam vienam sodininkui Tauragės medikai į gerklas kišo vamzdelį, kad žmogus neuždustų. Prieš kelias dienas Varakiškių kaime (Panevėžio raj.) vapsvos ar bitės įgeltas 11 metų Vykintas G. taip sutino ir nusilpo, jog buvo išgelbėtas tik ligoninėje.
Padeda gyslotis ir muilas
Ką daryti įgėlus bitei ar vapsvai? Kiek bitininkų - tiek ir nuomonių. Štai Šiaulių rajone gyvenantis bitininkas Artūras Blinstrubas pataria peiliu ar nagu nubraukti bitės geluonį, nes virš jo esančioje pūslelėje dar pilna nuodų, kurie visi ir sutekės, jei tik prilietęs paspausi. A. Blinstrubas pataria įgeltą vietą patrinti svogūnu, amoniaku ar cukraus gabalėliu. Vienas garsiausių Šiaurės Lietuvos bitininkų Antanas Liakas, turintis bityną Pasvalio rajono miškuose, pataria prie skaudamos vietos pridėti perpjautą bulvę, krieną, petražolės ar gysločio lapą. Pasak šio bitininko, vabzdžiui įgėlus į paakį juk nevaikščiosi su gysločio lapu ant veido, tad tą vietą siūlo patrinti truputį sudrėkintu ūkišku muilu ir leisti nudžiūti. Vieni bitininkai skaudamą vietą pataria šildyti, nes bitės nuodai šilumoje suskyla. Kiti siūlo tinimą šaldyti. Panašu, jog teisūs pastarieji - domėdamasis vabzdžiais šios publikacijos autorius pats "paragavo" vapsvos nuodų į kaklą. Skausmas buvo toks, jog visą galvą norėjosi pasidėti į šaldiklį, o ne ant šilto radiatoriaus. Alergiškiems žmonėms vykstant į gamtą medikai rekomenduoja iš anksto pasiruošti šokui - pasiimti švirkštą bei ampulę adrenalino ir prireikus susišvirkšti į raumenis.
Žmonės dažnai maišo geliančiuosius vabzdžius. Valgant ledus, kriaušę ar geriant limonadą paprastai prisistato ne širšė, o vapsva. Širšės - gerokai didesni vabzdžiai, sukantys įspūdingo dydžio lizdus. Vapsvos dažnai lizdelį pasidaro žmogaus kaimynystėje, žemėje. Jadvyga Bernotienė (73 m.) nuolat gyvena savajame Bačiūnų sodo (Šiaulių raj.) namelyje. Šį rugpjūtį moteris pajudino krūvą lentgalių ir buvo sugelta iš po jų pasipylusio vapsvų spiečiaus. Pensininkė bėgo, po to tupėjo galvą panardinusi į kubilą su vandeniu, tada vapsvos gėlė į nugarą ir rankas. Ligoninėje atgaivinta Jadvyga ištvėrė tik dieną ir vėl nuskubėjo į sodą prie darbų. Bitininkai pataria pristojus vienai vapsvai nekreipti dėmesio - vabzdys žmogaus nelaiko priešu, gelia tik suspaustas. Aptikus kaimynystėje vapsvų lizdą nori nenori turėsi jį naikinti. Bitininkai pataria šalia padėti stiklainį su saldintu vandeniu, sirupu ar lipnia uogiene - vapsvos suskris ir prilipusios žus. Jei nepadės, vapsvų lizdą geriausia naikinti naktį ugnimi, galima purkšti stipriais insekticidais - nuodais. Tačiau naikinimo operacijos metu visą laiką būkite pasiruošęs bėgti. Šį birželį du jauni girti Akmenės gyventojai mikroautobusu įvažiavo į bitininko sodą, kuriame vieną avilį sutraiškė, du sudaužė. Įniršusios bitės taip puolė gelti savo skriaudikus, jog tie išsigelbėjo tik sušokę į kūdrą.
Įrodyta, jog vabzdžiai labiau puola tamsesnius bei aktyviau judančius daiktus, todėl bitininkų drabužiai paprastai balti. Bitės ir vapsvos iš toli labai gerai užuodžia žmogaus bei gyvūno iškvepiamą anglies dvideginį. Dar geriau jos užuodžia savo pačių nuodus, todėl įniršusios lengvai randa nuodais aptaškytą sugeltą auką ir dar gelia. Kiti specialistai tvirtina, jog viskas paprasčiau - iš baimės mes visada truputį prakaituojame. Vabzdys tai užuodžia, susierzina ir gelia. Be to, bijantis žmogus paprastai labai mojuoja rankomis, taip tik dar labiau supykdydamas "skraidantį nuodą".
Žudikės į Lietuvą neatskris
Šią vasarą A. Liakas gelbėjo bičių užpultą šuniuką ir "paragavo" 150 bičių dūrių iš karto. Susileidęs dimedrolio bitininkas nuėjo miegoti ir atsikėlęs jau jautėsi patenkinamai. Bitininkams bepigu - nuolat sugeliami jie pripranta ir tampa mažai jautrūs bičių nuodams. Literatūroje rasi, jog sveikas žmogus turėtų atlaikyti iki 500 bičių įgėlimų, tačiau kas dabar tai patikrins?
Nors geliantieji vabzdžiai mums ir pridaro rūpesčių, tačiau tai vieni niekai palyginus su tuo, kas dedasi kitose šalyse. 1950 metais Brazilijoje buvo atliekamas selekcinis eksperimentas - buvo bandyta išvesti naujas, produktyvesnes bičių veisles. Tam mokslininkai iš Afrikos atsivežė kelis afrikietiškųjų bičių spiečius, šiuos plėviasparnius bandė sukryžminti su vietiniais vabzdžiais. Selekcininkų vadovui išėjus atostogų įvyko nepataisoma klaida. Vienas darbininkas nutarė, kad landa į avilį užtverta pernelyg tankiomis grotelėmis, todėl groteles nuėmė. Darbininkas nežinojo, jog grotelės saugojo, kad nepabėgtų svarbiausia ir didžiausia spiečiaus bitė - motinėlė. Pajutusios laisvę afrikietiškosios bitės susispietė ir išskrido iš avilio. Nuo to laiko šios Pietų Amerikoje negyvenusios bitės plito aritmetine progresija - po 500 kilometrų kasmet į visas puses. 1980 metais jos pasiekė Meksiką, dar po 10 metų - JAV, 1994 metais pirmuosius amerikiečius sugėlė jau Kalifornijoje. Ir ko ėmėsi JAV vyriausybė, tačiau atėjūnių nesustabdė. Niekam nebūtų gaila, kad pabėgėlės plinta. Afrikietiškosios bitės labai atsparios. Jos neša mažiau medaus, greičiau dauginasi, moka išgyventi su mažesnėmis medaus atsargomis ir, kas blogiausia, labai piktos - ne veltui vadinamos bitėmis žudikėmis. Suerzinęs žudikes pasigailėjimo nelauk. Kasmet Pietų ir Šiaurės Amerikose nuo šių bičių žūva po keliasdešimt žmonių, o tūkstančiai smarkiai sugeliami.
Turėtume džiaugtis savo klimatu, nes Lietuvoje bitėms žudikėms žiemą per šalta. Na, o tokią šiltą vasarą kaip ši jei vienam kitam bitelė ar vapsva cvaktelės - nieko nepadarysi. Alergiškieji gali vaistais pasirūpinti iš anksto, o visi kiti nemirsime, iškentėsime. Beje, kai kas bičių įgėlimais gydosi radikulitą, podagrą, sąnarių ligas, didindami įgėlimų dozę net iki kelių dešimčių kasdien. Medikai juokiasi ir teigia, jog "susileidus" bičių skauda visada, tačiau toli gražu ne visada pasveikstama.
