Aukščiausio rango mūsų politikai mėgsta sakyti, jog vienas didžiausių jų nuopelnų yra tas, kad mes gyvename “demokratinėje valstybėje”. Ir išties esama daug demokratijos apraiškų - partijų veikla, laisvi rinkimai, žodžio bei įsitikinimų laisvė ir pan. Tačiau įsižiūrėjus į kasdienį gyvenimą ryškėja ir visiškai nedemokratiški jo bruožai, kurie verčia kelti klausimą apie mūsų “demokratiją”.
Pamąstymus apie mūsų valstybės demokratiškumą siesiu su Seime pasakyta kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus kalba, kurioje jis tartum apibendrino per penkerius metus Lietuvos nueitą kelią. Pripažįstant V. Adamkaus diegtus aukštus dorovinius standartus, jo nuopelnus pateikiant ir Rytams, ir Vakarams demokratiškąjį Lietuvos valstybės ir jos visuomenės pavidalą, atkreiptinas dėmesys į jo jau ne vienoje kalboje išsakytą mintį, kad būtina “atkurti piliečių pasitikėjimą valdžia”, kitaip tariant, įveikti išryškėjusią valdančiųjų ir valdomųjų atskirtį. Tos atskirties sąlygomis negalima kalbėti apie visuomenę persmelkiančią visavertę demokratiją, kurios esminis bruožas yra valdančiųjų atsakomybė juos rinkusiems žmonėms. Ypač svarbu plėtoti tokius valstybinių institucijų santykius, kurie būtų grindžiami abiejų pusių lygybe.
Galėtume klausti, kokie yra prezidento V. Adamkaus nuopelnai ugdant mūsų vidaus demokratiją ir pilietinę visuomenę? Tokiam darbui “Konstitucijos garanto” vaidmuo teikia nemažai galimybių. Tačiau kaip tik ši funkcija visiškai apeita atsisveikinimo kalboje. Gal dėl to, kad ir jam pačiam matyti didžiulės, kol kas neįveikiamos su individo laisvių apsauga susijusios problemos, kurios stabdo realios demokratijos plėtrą.
Konstitucijos garanto funkciją galima įsivaizduoti taip - prezidentas turi stengtis kuo labiau konstitucines teises ir pareigas “suartinti” su žmogumi. Demokratijos plėtrai ypač svarbu, kad visi piliečiai žinotų savo konstitucines teises ir turėtų galimybę jas apginti. Tačiau Lietuvoje pavienis žmogus niekaip negali tų teisių ginti. Neturi jis jokių teisinių galimybių pasipriešinti ir antikonstituciniams valstybinių institucijų veiksmams. Ką, pavyzdžiui, galėjo padaryti žmogus, įžvelgęs antikonstitucinius įžymiojo sandėrio su “Williams” bruožus, kuriuos vėliau pažymėjo Konstitucinis Teismas? Negali jis pasipriešinti ir nekonstitucinėms kai kurių Seimo priiminėjamų įstatymų nuostatoms. Tad žmogus yra savotiškai atskirtas ir nuo savo konstitucinių teisių, ir nuo prievolės priešintis antikonstituciniams veiksmams.
Ši atskirtis tapo akivaizdi po keleto Konstitucinio Teismo išaiškinimų, pripažinusių kai kuriuos įstatymus neatitinkančius Konstitucijos. Tačiau tokie antikonstituciniai įstatymai arba lieka galioti (sandėrio su “Williams” pavyzdys, verčiantis galvoti ir apie sandėrio su “Jukos” nekonstitucinius aspektus), arba jie gana ilgą laiką veikia, kol panaikinami. Konstitucinio Teismo išaiškinimai neveikia atgaline data, tad priimti antikonstituciniai įstatymai yra teisėti, ir žmonės privalo jiems paklusti. Todėl pastaruoju metu Seimas priima tam tikroms valdančiojo elito grupėms reikalingus įstatymus, nepaisydamas nei opozicijos, nei teisininkų protestų dėl aiškaus kai kurių nuostatų antikonstucingumo. Kodėl taip daroma? Iki Konstitucinio Teismo išaiškinimo suinteresuotos grupės suspės “teisėtai” susitvarkyti savo reikalus. Suprantama, visuomenės ir valstybės nenaudai. Geriausias pavyzdys - ką tik priimtas žemės ūkio įstatymų paketas. Kodėl jį vis dėlto prezidentas pasirašė? Juk buvo gera proga baigiant kadenciją išsakyti savąjį vakarietišką Konstitucijos bei konstitucingumo supratimą ir vienaip ar kitaip pasmerkti tokią mūsų seimūnų veiklą.
Kyla klausimas, kaip apskritai galima teisėtais pripažinti antikonstitucinius įstatymus? Nesunku įsivaizduoti situaciją, kad kokia rinkimus laimėjusi dauguma gali antikonstituciniais įstatymais visiškai pakeisti mūsų valstybės gyvenimą ir žmonės privalės tų įstatymų laikytis. Konstitucinio Teismo išaiškinimai vis dėlto nėra įprasti teisės aktai - jų esmė turėtų būti ta, kad antikonstitucinėmis pripažintos nuostatos sykiu pripažįstamos ir neteisėtomis nuo jų priėmimo dienos, vadinasi, neteisėta pripažįstama ir jais grįsta “veikla”. Suprantama, tokia nuostata sukeltų daug keblumų, tačiau ji neabejotinai išskaidrintų ir sudrausmintų mūsų Seimo veiklą ir paskatintų realios demokratijos plėtrą.
Kitas dalykas - piliečių ir valstybės institucijų, ypač slaptųjų tarnybų, santykiai. Institucijų teisės kuo puikiausiai įtvirtintos, tačiau piliečių teisės institucijų atžvilgiu - nepalyginamai menkesnės, o ir jų įgyvendinimas dažniausiai susijęs su didžiulių vargų keliais. Pastarojo meto skandalai, į kuriuos įsipainiojo kai kurios specialiosios tarnybos, aiškiai rodo būtinumą demokratizuoti jų veiklą - įtvirtinti galimybes piliečiams apsiginti nuo kėsinimosi į jų laisves ar privatų gyvenimą.
Kaip šitai padaryti? Vienas efektyviausių būdų įgyvendintas Jungtinėse Valstijose ir jis neabejotinai žinomas V. Adamkui. Šioje šalyje visų informaciją apie žmones renkančių bei ja disponuojančių įstaigų ir piliečių santykius reglamentuoja 1974 metais priimtas “Privataus gyvenimo aktas” (“Privacy Act”, 1974), kuriuo grindžiama daugybė vėliau išleistų tokio pobūdžio įstatymų. Privataus gyvenimo apsauga laikoma esminiu demokratinės visuomenės bruožu. Jau 1977 metais Privataus gyvenimo apsaugos komisija įspėjo, kad nauji informacijos apie žmones kaupimo būdai ir poreikiai daugina oficialaus piktnaudžiavimo sukaupta informacija pavojus, nuo kurių ir turi apsaugoti Konstitucija. Esminė to akto nuostata ta, kad žmogus turi teisę sužinoti visą apie jį bet kokios įstaigos sukauptą informaciją ir ją nusikopijuoti, o įstaiga privalo per dešimtį dienų jam tą galimybę suteikti. Visi abiejų pusių veiksmai dokumentuojami, o konfliktai sprendžiami teisme. Kitas svarbus dalykas - žmogus turi teisę reikalauti ištaisyti, jo manymu, klaidingą informaciją arba ją panaikinti. Vėlgi už atsakymus prašytojui atsako įstaigos vadovas, o visi jo sprendimai gali būti teikiami teismui. Šalia tokių nuostatų tiesiog klaikiai skamba mūsų saugumiečių vieši aiškinimaisi.
Galima būtų minėti daug puikių šio įstatymo punktų, pavyzdžiui, neleidžiančių įstaigoms dalytis sukaupta apie žmogų informacija ar ją lyginti be to žmogaus sutikimo, tačiau svarbiausia yra labai aiškūs principai, saugantys žmogų nuo įvairių tarnybų kišimosi ir priverčiantys įstaigas visą laiką turėti omenyje žmogaus teises. Be to, jis puikiai saugo nuo valstybinių įstaigų polinkio į perdėtą slaptumą, kuris yra puikiausia priedanga neatsakingumui ir neprofesionalumui.
