Irake sparčiai auga vidinė politinė įtampa, nes nebeliko nė pusmečio iki numatyto valdžios perdavimo irakiečiams. Valdžios perdavimas buvo patvirtintas antisadamiškosios koalicijos ir pereinamosios Valdančiosios tarybos 2003 m. lapkričio 15 dieną pasirašytame susitarime dėl politinio proceso raidos. Tačiau kol kas neaiški nei politinių jėgų konfigūracija, nei reali tų jėgų galia.
Numatyti keli valdžios perdavimo etapai. Vasario mėnesį turėtų būti paskelbtas pagrindinis įstatymas, kitaip tariant, laikinoji konstitucija, o gegužės mėnesį - išrinkta Pereinamoji nacionalinė asamblėja, kuri birželio mėnesį ir perimtų valdžią iš laikinosios tarybos. Nors nuo to laiko valdytų jau irakiečiai ir jau jų tikslas būtų surengti visuotinius rinkimus, tačiau vargu ar visi vietiniai regioniniai lyderiai pripažintų tokią valdžią. Kitų metų kovo mėnesį turėtų būti renkamas Konstitucinis konventas rašyti naujai konstitucijai, pagal kurią gruodžio mėnesį vyktų nauji rinkimai. Po jų jau būtų suformuota nauja demokratinė vyriausybė, užbaigianti pradinį demokratizavimo etapą ir įgalinanti Iraką veikti tarptautinėje arenoje kaip pasaulio bendrijos pripažįstamai nepriklausomai valstybei.
Amerikiečių planuose Pereinamoji nacionalinė asamblėja turi būti sudaryta iš regionų atstovų, kuriuos pasiūlytų įtakingos vietinės politinės jėgos. Tačiau pastaruoju metu Irako šiitai savo vadovo ajatolos Ali al-Sistani vardu ir šimtatūkstantinėmis demonstracijomis ėmė spausti amerikiečius jau šių metų gegužės ar birželio mėnesį surengti tiesioginius rinkimus, kurie ir užbaigtų valdžios perdavimo procesą. Jungtines Valstijas spartinti perdavimo procesą spaudžia ir Europos didžiosios valstybės, oponavusios Valstijoms dėl karinio smūgio Irakui. Todėl kai kam gali atrodyti, kad šiitų lyderiai tiesiog nori kuo greičiau įdiegti demokratiją, o amerikiečiai esą jau linkę šį procesą pristabdyti dėl savanaudiškų tikslų.
Šiitai stengiasi pasinaudoti susidariusia padėtimi - skubindami rinkimus ir mojuodami “demokratijos” korta jie iš esmės siekia perimti šalies valdymą. Tas jų siekis visiškai natūralus - Irake nebuvo ir nėra politinių lyderių, kurie norėtų “dalytis valdžia” su kitais, nes nebuvo tokio dalijimosi tradicijos. Visi puikiai suvokia, kad pirmieji rinkimai fiksuos gautos valdžios porcijas, nuo kurių priklausys visos šalies likimas. Tad visi nori kuo didesnių. Jei valdžia atitektų ajatolai Ali al-Sistani, tai demokratijos plėtra imtų priklausyti nuo religinių veikėjų ir jų atstovų. Vargu ar amerikiečius ir jų sąjungininkus tokia perspektyva džiugina. Jiems juk reikės skaitytis su nauja išrinktąja valdžia, o religinių veikėjų planų neįmanoma numatyti. Amerikiečiams būtina gerai parengti rinkimus, užtikrinti jų sąlygas. Reikia geriau pažinti vietos aplinkybes, o ypač į politinę areną žengiančius naujus politinius veikėjus. Šito neįmanoma padaryti per kelis mėnesius. Kita vertus, reikalinga suformuoti realią politinę atsvarą šiitų religiniams veikėjams, kurių ketinimus palaiko ir Irano ajatolos.
Neseniai amerikiečių karinės vadovybės atstovai pareiškė, esą Irake jau pasiektas lemiamas persilaužimas kovoje su pasipriešinimo judėjimu. Galima nujausti, kad tokius pareiškimus daryti kariškius verčia ne tik noras įžiūrėti pasipriešinimo menkėjimą, o sykiu ir paryškinti sėkmingą savosios užduoties vykdymą, bet ir prasidedanti JAV prezidento rinkimų kampanija. Tačiau tokie pasisakymai propagandos požiūriu gana pavojingi - po jų įvykę išpuoliai bei teroro aktai (beje, kasdien jų vyksta įvairiuose Irako regionuose) atrodo įspūdingesni ir reikšmingesni, nes savaip “paneigia” kariškių vertinimus. O įvykių logika neteikia pagrindo pernelyg optimistinėms viltims. Naivu būtų manyti, kad artėjant valdžios perdavimo momentui ar rinkimams vidinė politinė kova apsiribos vien taikiomis demonstracijomis. Veikiau bus kiek kitaip - sustiprės ne tik pasipriešinimo judėjimo išpuoliai, bet ir vidinė įvairių politinių grupuočių teroristinė tarpusavio kova. Tačiau šį išbandymą būtina išlaikyti, nepasiduodant pagreitinto demokratijos diegimo iliuzijoms.
