Visai neseniai, bet jau pernai, automobilį, kaip buvau įpratęs, palikau šalia baltai dažyto pastato ir, nutrepsinęs prie kalėdinėmis ir naujametėmis lemputėmis mirgančių durų batus, oriai įžengiau į intelektualumu prisodrintą bibliotekos erdvę.
Kaip senais gerais laikais, kai šioje įstaigoje galėjai elgtis vos ne kaip savo namuose – už ačiū pasiimti ir išsinešti patinkančią knygą, žurnalą ar kitokį leidinį. Knygynuose tuomet be „blato“ nelabai turėjai ką veikti – tiražai netenkino skaitytojų. Dabar viskas atvirkščiai: knygynuose – leidinių miškas, bibliotekose – senienos, bet jau ne už dyką. Abonementas metams – kelios dešimtys litų, už vertingesnio leidinio skaitymą namuose – taip pat kelių dešimčių užstatas. Tiesa, už laikraščių, žurnalų vartymą, interneto paslaugas kol kas užtenka kelių litų. Žodžiu, su apytušte pinigine intelektualėti nėra jokių šansų, taigi ir panaikinti ar bent sumažinti tą skirtumą tarp didmiesčio ir provincijos miestelio gyventojų, apie kurį karštai kai kas mėgsta padiskutuoti, tačiau tuo viskas, kaip pas mus įprasta, ir baigiasi.
Vis dėlto pinigų už žinias nelabai gaila. Tik bėda, kad piniginę teko praverti ir prie automobilio. Pasirodo, nors jį palikau įprastoje, bet jau draudžiamoje vietoje. Uniformuotas patrulis paaiškino, kad ženklų, nors jie pastatyti visai neseniai ir ne policijos iniciatyva, būtina paisyti. Pavyko sužinoti, kad rokiškėnams savo intelektą priartinti prie didmiestiško sumanė trukdyti savivaldybės klerkai. Saugaus eismo komisijos nariai balsavo už draudžiamų stovėti ženklų pastatymą nepaisydami, kad vienas iš narių ir, ko gero, labiausiai reikalą išmanantis Policijos komisariato Eismo priežiūros tarnybos viršininkas buvo prieš tokį gyventojų suvaržymą. Taigi nuo šiol motorine transporto priemone prie bibliotekos privažiuoti nevalia arčiau kaip 100 metrų. Savivaldybės klerkai tokį sprendimą aiškino labai menku ir neįtikinamu argumentu (kelių žmonių prašymas), todėl netrukus turės aiškintis teisme dėl pažeistų kitų piliečių interesų.
Dėl kito sprendimo, turėsiančio įtakos provincijos gyventojų elgesiui, savivaldybė ir policija sutarė. Iki šiol miestelėnai tamsiu paros metu gatvėse jautėsi ne itin saugiai – paaugliai užpuldinėjo praeivius, juos „pašventindavo“ kuokomis ar kumščiais ir, atėmę vertingesnius daiktus, sėkmingai išnykdavo sutemose. Pareigūnai tik skėsčiojo rankomis ir skundėsi, kad be šiuolaikinių techninių priemonių kovoti su naktibaldomis neįmanoma. Valdžios atstovai pernai rudenį skyrė daugiau kaip 30 tūkst. litų, o komisariatas tuoj pat įsigijo skaitmenines vaizdo stebėjimo kameras, kurios jau montuojamos „karščiausiose“ miesto vietose. Pasak policininkų, kamerų užfiksuoti vaizdai bus naudojami tik renkant operatyvią informaciją, tiriant nusikalstamą veiką ar eismo įvykius. Žmogaus teisės, jo orumas nebus pažeidinėjami. Didžioji visuomenės dalis pritaria šiam sumanymui. Skeptikai mano, kad pareigūnai tik stebės miestelėnų realybės šou, o kriminogeninė padėtis nepagerės. Žinant policijos sugebėjimus užtikrinti piliečių saugumą, galvoti galima visaip.
Anot kai kurių rokiškėnų, vaizdo kameras būtų pravartu įrengti savivaldybės rūmuose, kur vyksta nelabai gražūs dalykai. Čia neseniai pasigesta nuo koridorių sienų dingusių dailininkų miesto jubiliejaus proga dovanotų dailės kūrinių, o mero patarėjas Bernardas Trimonis pagarsėjo bandymu apgaule pasiglemžti apie 60 tūkst. litų už užsinuomotas ir deklaruotas, bet nenušienautas pievas. Savivaldybės žemės ūkio skyriaus specialistai „atsitiktinai“ nepatikrino kolegos beveik 200 hektarų žemės deklaravimo teisingumo. Politikas turbūt tikėjosi, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra, kurioje dirba jo sūnus, be kliūčių išmokės pinigus. Vis dėlto, žiniasklaidai paviešinus patarėjo užmojus, Nacionalinė mokėjimo agentūra faktą ištyrė ir atsisakė skirti tiesioginę išmoką. Rokiškėnai juokiasi, kad rajono meras dabar suka galvą, kaip pasielgti su savo pavaldiniu, kuris jau buvo pagarsėjęs dėl darbo metu teikiamų paslaugų savo kaimo turizmo sodybos klientams, nelegalių statybų Sartų paežerėje.
Nuo kelio ženklų iki dešimčių tūkstančių. Nepalyginsi provincijos pareigūnų interesų su sostinės ar kitų didžiųjų miestų politikų, valdininkų. Tačiau gydytojas pasakytų: tai epidemija, kuri mažiau ar daugiau paveiks tų pačių – Lietuvos gyventojų – gyvenimą. Gaila, kad vaistai – viešumas – mažai veiksmingi. Stipriausias, kurio pagrindinė dalis – demokratija, dar tebėra deficitas, blaškomas skersvėjų.
Šis straipsnis priklauso "Idėjų parko" rubrikai, kurioje nuomonę reiškia "Omni.lt" skaitytojai
