Šiemet Eurovizijos dainų konkurso nacionalinėse atrankose nedalyvausiu. Tiesą sakant, nedalyvavau nei pernai, nei užpernai. Ir apskritai nė karto nebandžiau dainuoti prieš kompetentingą komisiją (kurioje kažkodėl vokalo subtilybes išmanančių ne tiek daug) ar prieš daugiatūkstantinę televizijos žiūrovų auditoriją.
Tačiau dabar, kai jau išgirdau dviejų atrankos turų dainininkus, šiek tiek apgailestauju, kad pasikuklinau. Būtų bent jau kaimynai pasižiūrėję, gal net iš 40-mečių našlių būčiau sulaukęs šūsnies elektroninių, SMS ir popierinių laiškų. Mat turiu gražiai krintantį kostiumą, su šiuolaikine mada nesipešantį ir visoms progoms tinkantį kaklaraištį, baltus ir kitokių spalvų marškinius. Padoresnius batus būčiau nusipirkęs. Ir apskritai vyras esu neprastas, televizorių ekranų tikrai nesugadinčiau, netgi plazminių. Apie klausą galiu pasakyti tik tiek, kad vairuotojo pažymėjimą gavau be protekcijų. Balsas, atrodo, normalus, nors jo nebuvo girdėjęs nei koks humoristas, nei šokių specialistas. Bet, tikiu, būtų pamokę, kaip pradėti ir kada baigti.
Būsiu atviras iki galo: bandymą dainuoti ir net pakilusį norą pasirodyti viešai prisimenu gerai. Tas noras buvo kilęs ne man vienam, bet dar keliems artimiems žmonėms. Kadangi apie save jau lyg ir papasakojau, keliais žodžiais apibūdinsiu man pritarti ketinusius žmones, kitaip sakant, „biakus“. Būtina nepamiršti ir kokiomis aplinkybėmis gimė idėja, nes idėjos šiais laikais – kone aukso vertės turtas.
Taigi tuo metu su žmona viešėjom uošvijoje. Žento sulaukęs dukters tėvas, kuris fabrike dirbo pameistriu, gerai išmanė įvairių staklių subtilybes, o laisvalaikiu pūtė dūdą ne tik miestelėnų laidotuvėse, bet ir respublikinėse dainų šventėse, ant stalo tekštelėjo butelį. Jo žmona, arba mano žmonos motina, gabi audėja ir neprastesnė mezgėja, į lėkštes pažėrė kaimiškos dešros ir lašinukų griežinėlių. Viską ragavom neskubėdami, tačiau labai gražiai apšilom, nuotaika praskaidrėjo. Mat buvo tokia pat balta ir ne ką šiltesnė žiema. Uošvis netgi užtraukė „Kur lygūs laukai šiapus Nėrio...“ Mes, žinoma, entuziastingai pritarėm. Stiklelis po stiklelio, daina po dainos – įsilingavom. Muzikos mokslo pas orkestro vadovą ragavęs uošvis ne juokais ėmė „turavoti“ mūsų balsus, kad nestaugtume kas sau.
Vienu metu, negaliu tiksliai pasakyti, po kelintos dainos (ir taurelės, aišku), uošvis staiga surimtėjo, užtraukė dūmą ir rimtu veidu pareiškė, kad dainuoti prie stalo – tas pats, kas mekenti garde. „Esam pakviesti į mano sesers jubiliejų, o tai būtų labai gera proga pasirodyti“, – vos netrinktelėjo kumščiu į stalą. Mes entuziastingai nusprendėm savo talentų užstalėje neužgniaužti. Netgi vienas po kito lipom ant kėdės ir vertinom kiekvieno galimybes pagrindinio vokalo partijai, nors čia, be abejonės, aš buvau drąsiausias.
Viešnagė uošvijoje baigėsi, artėjo jubiliejus. Visą tą laiką prisimindavau mūsų šėliojimą ir kartu baiminausi, kad giminės susiėjime padauginęs uošvis neiškrėstų kiaulystės. Atsitiko būtent taip. Vidury puotos uošvis atsistojo užstalėje ir iškilmingai pranešė apie neseniai susibūrusio kolektyvo pasirodymą. „Solo dainuos...“ – ir pasakė mano vardą ir pavardę. Laimei, jubiliejaus erzelynėje įkaušusio senuko žodžių nelabai kas besuvokė. „Koncertas“ neįvyko. Tiesa, vėliau dar ne kartą „koncertavome“ ne tik uošvijoje – smaginomės ir pas mane. Tačiau į „plačiuosius vandenis“ jau nesikėsinome..
Šią istoriją prisiminiau klausydamasis Eurovizijos dainų konkurso nacionalinės atrankos turuose dalyvaujančių kai kurių merginų ir vaikinų. Gal ir jie labiau išmano apie mezgimą ar kokių mašinų taisymą, bet neišdrįsta prisipažinti? Tarp draugų būdami visi mokam dainuoti. Ir, atrodo, gana gražiai. Didžiojoje scenoje balseliai net humoristui ar šokio specialistui nelabai patinka, ką jau kalbėti apie kitus gausios auditorijos klausytojus, tarp kurių yra ir šį reikalą gerai išmanančių, bet kažkodėl nedalyvaujančių komisijos darbe.
Rokiškis
