Ak, jau tie lietuviai, amžinai verkiantys dėl visų ir dėl visko! Valgyti neduok - duok paverkti.
Kai pagalvoji, tai lyg ir nebūtų dėl ko virkauti: kiemai pilni mašinų, ne pačių naujausių, bet riedančių. Per vasarą Palanga ūžia nuo poilsiautojų. Sako, kad net kojos nėra kur pastatyti. Aš tai nežinau, seniai ten buvau (dar sovietmečiu), bet neverkiu. Džiaugiuosi, kad apskritai mačiau gintarinį pajūrį, o kur dar užsienio kurortai. Ten važiuoja su žmonomis, meilužėmis atgaivinti meilę, paskandinti ar pamiršti ją. Kas ten juos supras. Ko gero, ir ten verkia: tai per karšta, tai daug akmenų, tai sūri jūra. Juk visada atsiras dėl ko verkti.
Štai aną dieną susitinku senų laikų draugę. Ta iš karto į ašaras. Aš klausiu:
- Tai ko dabar verki? Gal kas mirė ar susirgo nepagydoma liga?
O ji man:
- Taip sunku gyventi, taip sunku. Turbūt reikės eiti po konteinerius šiukšlių knaisiotis.
Aš sunerimstu:
- Betgi jūs su vyru turite darbus. Kokius - tokius, bet duonytei užsidirbate. Išlaikytinių neturit. Sūnus šeimą sukūręs, tegul gyvena savo gyvenimą.
O draugė man į tai atsako:
- Tai neseniai mašiną nusipirkom, bute remontą pasidarėme, naujas duris įsistatėme. Liko pragyvenimui keli litai.
Aš ją raminu:
- Tai pasižiūrėk, kiek visko įsigijote, juk nepragėrėt. Kitiems dar blogiau. Gal šiandien duonos neturi už ką nusipirkti, o tu...
- Taip tai taip, bet va, kai prisimenu savo amžiną atilsį mamą, tai taip graudu pasidaro... - verkia draugė.
- Tai juk, tavo mama mirė prieš dešimtmetį. Tyliai gražiai užgeso, sulaukusi 80-ies. Tai ko čia dabar beverkti. Jau atverkei, - raminu draugę.
- Taip tai taip, - vėl sako draugė, - bet kai pagalvoju, kaip prisimenu.
Ir taip turbūt būtų verkusi ilgai ir nuobodžiai, bet pasiskubinau užbaigt tas raudas.
Kam tikrai blogai, tas taip graudžiai neverkia, kaip tiems, kuriems lyg ir nėra dėl ko verkti. Linkiu visiems daugiau šypsenų, geros nuotaikos, o verkti tik dėl didelių bėdų.
Su pagarba Birutė Stučinskienė, Kaunas
