Praeitą savaitgalį vykusiame Liberalų ir centro sąjungos suvažiavime Artūras Zuokas viešai prabilo apie savo ketinimus eiti į Seimą, o jei bus laimėti rinkimai - tapti premjeru. Drąsus ir politinius oponentus erzinantis pareiškimas. Tik ar realus? Kitaip tariant, ar A. Zuokas gali tapti savo partijos vedliu į sėkmingus rinkimus?
Juk Rolandas Paksas, savotiškas A. Zuoko pirmtakas, savo populiarumą iš esmės susikrovė būdamas premjeru ir atsisakydamas pasirašyti sutartį su “Williams”. Tačiau jam premjeru tapti buvo lengviau, nes tuometiniai jo partiečiai konservatoriai buvo valdžioje. O dabar dar reikia paimti valdžią. Tam reikia visuomenės palaikymo, taigi populiarumo.
Deja, tikriausiai A. Zuokas yra patekęs į savotiškus spąstus. Jis yra populiarus tarp vilniečių: tai parodė rinkimai į savivaldybės tarybą, kur jo vadovaujama koalicija surinko daugiausiai balsų. Pagaliau tai parodė ir balandžio pradžioje surengtas vilniečių mitingas jam palaikyti.
Tačiau Vilnius - dar ne visa Lietuva. Ar A. Zuokas populiarus ne sostinėje? Vargu. Juk tarp sostinės ir likusios dalies žioji ne tik ryškus gyvenimo kokybės skirtumas, bet ir tam tikros įtampos. Ne vilniečių akyse Vilnius pamažu tampa tuo savanaudišku monstru, kuris susižeria pačius skaniausius kąsnelius (jau ko vertas vienas iškalbingas statistinis faktas - apie 60 procentų visų investicijų pasilieka Vilniuje, visai Lietuvai tenka tik 40 procentų). Tad ir A. Zuoko didelis populiarumas tarp vilniečių gali tapti dar didesniu minusu likusios Lietuvos akyse.
Ir nebūkime naivūs, - tai bus puikiai išnaudota jo politinių oponentų. Be to, puikiai galime įsivaizduoti jo politinių oponentų žingsnius. Juk A. Zuokas - ryški figūra, linkusi dominuoti ir lyderiauti. Todėl visai natūraliai Liberalcentristų sąjunga bus pradėta tapatinti su juo. O būsimi priešininkai Seimo rinkimuose gali ją pateikti kaip “Vilniaus partiją”: snobišką, elitišką, turtingųjų. Beje, tai visai lengvai gali prilipti, nes juk su tuo asocijavosi Liberalų partija (liberalus rėmė elitas, jų pagrindą sudarė turtingi verslininkai). Na, o tuomet užtenka pateikti šūkį “Įspirkime Vilniui” ir nusileisti į mases. O kad taip supriešinant dvi socialines grupes galima pasiekti daug, matėme per rinkimus. Technologijos jau išbandytos ir be priekaištų veikia.
Beje, jei jau prabilome apie A. Zuoko politinius oponentus, tai nereikia pamiršti, kad jie visuomet eskaluos įvairias istorijas apie jo įtartinius darbelius Vilniaus savivaldybėje. Visiškai nesvarbu - tiesa tai ar ne; svarbu, kad apie tai bus kalbama. Ir žmonėms bus kuriamas įspūdis, kad ne tik Vilnius, bet ir jis pats “nešvariai” krovėsi turtus vargšų sąskaita. Negi partija su tokiu lyderiu (kuris viską suaukojo Vilniui) galės būti populiari, sakykim, kur nors Balbieriškyje ar Klausučių kaime?
Tad žiūrint viešųjų ryšių požiūriu liberalcentristams reikia kuo aiškiau pabrėžti, kad ji dabar nėra vien tik liberalų partija: ji atstovauja daug platesniems visuomenės sluoksniams (tai buvę centristai ir modernieji krikdemai). Tik taip ji gali atsikratyti elitinės, užsisklendusios, tik apie Vilnių tegalvojančios partijos įvaizdžio (beje, nereikia per daug pasitikėti reitingais - Centro sąjungai labai dažnai reitingai prognozuodavo gražią ateitį, bet rinkimai skaudžiai nuvildavo).
Tad dabar svarbiausias A. Zuoko rūpestis - kaip tapti populiariam visoje Lietuvoje. O kaip gali toks tapti Vilniaus meras?
Beje, Artūras Zuokas jau turėjo progą tapti visos Lietuvos numylėtiniu: tai buvo tuomet, kai Vilniaus meru išrinko Gediminą Paviržį. Juk jis galėjo nesiplėšyti ir nesistengti susigrąžinti mero posto. Visą šitą istoriją jis galėjo pateikti kaip politinių intrigų (taip ir buvo) rezultatą, todėl jis matydamas, kad tokie dalykai dedasi, nusprendžia eiti į “didžiąją politiką”, t.y. laimėti rinkimus ir tapti premjeru. Ir įvesti tvarką. Žmonių akyse jis būtų buvęs “politinė auka”, neteisingai nuskriaustas politikas. O ko daugiau lietuviškam mentalitetui reikia - pakanka prisiminti R. Pakso prezidentinę kampaniją ar realybės šou “Baras” (Laimis ten kovoja irgi panašiais metodais, kaip ir R. Paksas). Taip jis būtų papirkęs jau ne tik vilniečius (vilniečiams būtų užtekę palyginti laikotarpius, kai jis buvo meras ir kai miestui būtų vadovavęs G. Paviržis). Taip jis būtų tapęs visos Lietuvos politiku, o ne vien tik Vilniaus.
Ši proga praleista. Dabar reikia laukti naujos. Tik vargu ar tokią suteiks jo politiniai oponentai.
