Gal savaitę Aurimas Bačiulis gyveno ramiai. Vakare išgerdavo, krisdavo į lovą, naktį pabusdavo, bet, regis, nieko baisaus nesapnuodavo. Prisiminimai irgi nebūdavo rūstūs: kas nors apie moteris, iš jaunystės, kai dar buvo nevedęs, kai vieną po kito nugalėdavo savo priešininkus - Maskvoje, Leningrade, Tbilisyje. Dukra nesišnekėdavo su juo, tačiau valgyti nupirkdavo: atidaręs šaldytuvą jis vis ką nors rasdavo.
Tačiau visiškos ramybės nebuvo. Nijolė gulėjo ligoninėje ir negalėjai žinoti, ką ji sugalvos. O jeigu įrodys, kad jis smurtaujantis alkoholikas, kurį reikia uždaryti į "psichuškę"? Jeigu prisiteis, kad jo pensiją mokėtų jai? Paliks jį be lito, dar labiau tyčiosis. Slankios naktimis kekšiaudama. Krušis su direktoriumi kada užsimaniusi.
Bet labiausiai erzino inspektorius Vidmantas Kirslys. Išvėmė visą teisybę apie Brasą ir dingo. Ką dar tas švancas Šipas gali jiems pripliurpti? Ką dar žino apie jį, Aurimą? Juk grupuotėje buvo įvesta griežta konspiracija: apie užduotį ir jos įvykdymą žinodavo tik dalyviai; tarpusavyje jiems buvo patariama nebendrauti, ypač nesirodyti kartu viešose vietose; žmonos, meilužės ir draugai nieko neturėjo žinoti apie jų darbus. Viską žinojo tik Šefas. Bet, reikia manyti, savo žiniomis su kitais nesidalijo. Argi neatsiras, kas pribaigtų Šipą areštinėje? Girdi, neišlaikė nervai ir pats pasikorė arba nusinuodijo. Toks visų "ožių", kurie "skyla", likimas. Nebent jį laikytų izoliatoriuje. Bet, papuolęs į "zoną", atsiims savo...
Gegužei įpusėjus, Aurimas Bačiulis atsivertė "Lietuvos rytą" ir nustėro: didžiulėmis raidėmis antraštė skelbė - nušautas Šefas! Beveik per pusę puslapio nuotrauka: ant cementinių plytelių sukniubęs vyriškis, už jo - laiptai į namą. Aplink juoda kraujo dėmė. Aurimas nuleido laikraštį ir užsimerkė - velniai rautų, nejaugi jis sapnuoja? Ne, tai nebuvo sapnas. Bačiulis jautė, kaip daužosi širdis, kaip drėksta delnai. Jausmas, apėmęs jį, galėjo būti pyktis, bet kartu ir bjauri neviltis. Nejaugi nebėra išsigelbėjimo ir jam, Aurimui Bačiuliui? Paskubomis permetė akimis pirmuosius sakinius: "Vakar vakare ant savo namo laiptų septyniais šūviais nušautas vienos Kauno nusikalstamos grupuotės vadeiva Šefas. Tikroji pavardė - Tautvydas Šiaudinis. Trisdešimt penkerių metų nusikaltėlių pasaulio autoritetas policijai buvo gerai žinomas. Savo nusikalstamą veiklą pradėjo prieš devynerius metus. Pastaruoju metu jo gauja buvo išblaškyta ir mažai tesireiškė. Trys šūviai pataikė į krūtinę, trys - į pilvą, o vienas, kontrolinis, - į kairįjį smilkinį. Preliminaria komisaro Henriko Sadausko nuomone, žudikai iš anksto perlipo Šefo namus supančią trijų metrų aukščio tvorą ir slapstėsi kieme; šaudyta, matyt, tada, kai Šiaudinis, palikęs garaže automobilį, kopė laiptais prie durų: kažkas jį pašaukė, jis atsisuko, ir tą akimirką pasipylė šūviai. Daugiau žinių apie Šefą ir jo grupuotę komisaras H. Sadauskas pažadėjo patiekti vėliau, kai bus išaiškinta žmogžudystė". Toliau pats žurnalistas svarstė, kodėl buvo nužudytas Šefas: negrąžintos skolos, teritorijų persiskirstymas, gaujų tarpusavio kovos, galbūt net gaujos vidaus kivirčai.
Laikraštis išslydo Bačiuliui iš rankų ir nukrito ant grindų. Aurimas nesiryžo, o gal nepajėgė jo pakelti. Nuotraukoje nušautas vyriškis gulėjo ant pilvo. Veido nesimatė, bet tikriausiai tai buvo Šefas: Bačiulis buvo neblogai įsidėmėjęs jo namą ir plačius, daugiapakopius laiptus, kuriais vadas labai didžiuodavosi. Sakydavo, kad tokie yra tik Vatikane. Kiek kartų jais kopta! Priekyje lipdavo Grogas, už jo - šiek tiek mažesnis Šefas, o jam, Bačiui, einančiam iš paskos, tekdavo žvalgytis į šonus ir atgal. Šefas paduodavo raktus Grogui, šis atrakindavo duris ir įeidavo į vidų pirmasis. Jeigu kas slėptųsi prieangyje, šūviai kliūtų Grogui. Deja, šį kartą nebuvo nei Bačiaus, nei Grogo, tad žudikai šaltai suvarpė Šefą. Nejaugi jis nebeturėjo nė vieno asmens sargybinio?
"Jie patys, kriminalistai, sudorojo Šefą!" - staiga toptelėjo mintis Bačiuliui. Nepajėgė arba tingėjo įrodinėti jo nusikalstamą veiklą, tad nutarė patys pasitvarkyti - kad nereikėtų raudonuoti prieš žurnalistus ir visuomenę, jog nusikaltėliai vaikšto laisvi ir nebaudžiami. Komisaras Sadauskas suplanavo akciją, o tas smirdžius Kirslys su savo sėbrais ją įvykdė. Viens du - ir baigta! Jokių bylų, jokių tyrimų, jokių teismų, jokių prokurorų ir advokatų, jokios žiniasklaidos! Septynios kulkos, ir gali ramiai sau miegoti. Kas dabar ką įrodys: savi, svetimi, kerštas, skolos, pavydas... O ypač kad tai padarė patys pareigūnai, kurie nesuinteresuoti ko nors ieškoti. Galai į vandenį, ir viskas. Kas gali reikšti pretenzijas? Nusikaltėliai? Juokinga...
Aurimas Bačiulis net ėmė griežti dantimis nuo tokių minčių.
Tačiau netrukus apsiramino. Jausmas, apėmęs jį, buvo visiškai kitoks nei prieš metus, kai per televiziją išgirdo, kad, sprogus automobiliui, žuvo Grogas, buvęs jo bendražygis. Tąsyk jis pajuto palengvėjimą ir net pagiežingą džiaugsmą. Basta tau, šūdžiau Grogai! Daugiau liežuviu nemakaluosi. Grogo jis nemėgo iš pat pradžių, bet norom nenorom turėjo dirbti kartu. Šefui visai nerūpėjo jų tarpusavio santykiai. Tiesą sakant, Grogas buvo įžūlus tipas, nieku gyvu negalėjai juo pasitikėti. O buvo dalykų, kuriuos žinojo tik jis, Aurimas, Šefas ir Grogas. Net ir Šefas ne visada.
Ir Aurimas Bačiulis, linguodamas vežimėlyje į priekį ir atgal, prisiminė šlykštų įvykį, kurį visaip stengėsi pamiršti, nustumti į pasąmonę, netgi įteigti pats sau, kad tai buvo sapnas arba per televiziją matytas filmas. Tai atsitiko tuoj po Krysios laidotuvių. Krysia padėjo galvą nuvažiavęs duoklės pas vieną verslininką, kuris visąlaik paniurzgėdavo, bet tvarkingai atsiskaitydavo. Nežinia, kas tada atsitiko: gal verslininkas buvo girtas, gal praradęs paskutinę kantrybę, o gal jam pačiam grėsė bankrotas; po penkių ar dešimties minučių, kai Krysia temstant įėjo į jo namą, kelių parduotuvių tinklo savininkas ištempė jį už pakarpos į gatvelę ir tėškė po fordu, prie kurio vairo sėdėjo Šipas. Ir dar pagrasino pistoletu. Šipas, matydamas, kad Krysia nejuda, prišoko prie jo ir pakėlęs pamatė, kad tam iš krūtinės veržiasi kraujas. Norom nenorom teko Krysią vežti į ligoninę. Tą pačią naktį jis buvo skubiai operuotas. Deja, išgelbėti jo nepavyko, nes dvi kulkos buvo perėjusios per prieširdžius ir smarkiai juos sužalojusios. Šefas velniškai niršo, nes ant kojų buvo sukelta policija. Niekas iš grupuotės ligoninėje pasirodyti negalėjo. Teko prašyti Krysios motinos ir sesers, kad paimtų iš morgo kūną. Laidotuvės buvo paskelbtos po poros dienų. Bet vežant negyvėlį į šarvojimo namus, Šefo pasiųsti vyrai pagrobė furgoną ir nedelsdami po pietų palaidojo Krysią Karmėlavos kapinėse, šalia jo senelių. Visi manė, kad policija nesuspėjo nieko suuosti, bet prie kapo duobės vyrai pamatė nežinia iš kur atsiradusį nepažįstamą jaunuolį. Grogas pasivedė jį į šalį ir ėmė kvosti. Jaunuolis prisiekinėjo esąs artimas Krysios draugas, bendramokslis ir bendrakiemis. Jo didžiausias noras esąs atkeršyti už klastingą draugo mirtį. Grogas nebuvo toks naivus, kad patikėtų to bernelio tauškalais. Patarė kuo greičiau dingti iš kapinių ir visiems laikams pamiršti, kur palaidotas Krysia. Tačiau tai būta atkaklaus ir užsispyrusio vaikino - nes jis visą laiką sukiojosi netoliese. Krysios laidotuvėse nebuvo leista dalyvauti nei jo motinai, nei seseriai, tad buvo neįmanoma tuoj pat demaskuoti to akiplėšos.
Grįžtant į miestą jis, Aurimas, pastebėjo to nutrūktgalvio folksvageną, kuris sekė juos iki pat restorano, kur buvo surengti gedulingi pietūs. Įžūlusis jaunuolis veržėsi prie Šefo, norėdamas pasikalbėti. Bačius negalėjo to leisti. Tada įsikišo pats Šefas ir pasakė, kad jeigu jaunikaitis tuoj pat nedings jiems iš akių, "dar šį vakarą bus rojuje". Užsispyrėlis, regis, pabūgo ir pasitraukė. Bet, didžiausiam visų nustebimui, kitą rytą įžūlėlis paskambino prie Šefo kiemo vartų. Matyt, jis kantriai tūnojo automobilyje, kol laidotuvininkai pradėjo skirstytis, ir atsekė niekieno nepastebėtas iki pat vado rezidencijos. Šefas išdėjo į šuns dienas Bačių ir Grogą, bet, nežinia kokių sumetimų skatinamas, sutiko pasikalbėti su atkakliuoju vaikinu.
Po pusvalandžio jis pasikvietė apsaugininkus ir pasakė, kad vyrukas veržte veržiasi į grupuotę, bet, žinoma, pirmiausia turi įrodyti, ko yra vertas. Kadangi labai nori atkeršyti verslininkui, savo draugo žudikui, tegu tai ir padaro. Niekas iš mūsiškių neturi kištis į šį reikalą: nei padėti, nei trukdyti. Ryšius su naujoku turėjo palaikyti Bačius; neaiškiam tipui būtų per daug garbės bendrauti tiesiogiai su Šefu. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad jis gali būti siųstas policijos, norint jį infiltruoti į grupuotę. Paprasčiau tariant, "stukačius", išdavikas. Dar negirdėta, kad nepažįstamas žmogus, niekieno nerekomenduotas, nepatikrintas, kreiptųsi tiesiai į grupuotės galvą. Gal policija ir STT paprasčiausiai pasinaudojo susiklosčiusia palankia situacija? Reikia būti budriems. Jeigu kiltų bent menkiausias įtarimas, juodu - Bačius ir Grogas - žino, ką daryti.
Jis, Aurimas, pasikvietė naujoką į kavinę ir paklausė, kaip jis vadinasi. "Esu Gražvydas Kirkutis, o draugai šaukia Kirka. Ir Krysia tą būtų paliudijęs". - "Gerai, būsi Kirka, - neprieštaravo Bačiulis. - Papasakok šiek tiek daugiau apie save. Man, tarkim, įdomu, kaip susipažinote su Krysia, kokie prisiminimai judu sieja. Pats supranti, kad naują žmogų turime patikrinti, kad turime pagrindo juo abejoti. Ypač kad Krysia niekad niekam iš grupuotės vyrų nėra apie tave užsiminęs". Žiūrėdamas į Bačių, apsukrusis jaunuolis pritariamai linkčiojo galvą. "Suprantam, - tarė jis, - kad jūs manimi nepasitikite, abejojate. O Krysia iš tiesų galėjo niekam apie mane neprasitarti, nes nebuvo plepys. Be to, pastaruoju metu mažiau bendraudavome: aš dirbau laikraštyje žurnalistu, o jis, paklaustas apie darbą, tik mykdavo. Bet aš, neslėpsiu, nujaučiau, kuo jis užsiima. Neseniai laikraštį teko palikti ir dairytis naujo darbo". - "Kodėl?" - pasidomėjo Aurimas. "Bankrutavo, - atsiduso Kirka. - Katastrofiškai sumažėjo tiražas, prasidėjo tarpusavio nesutarimai, iš pradžių nebemokėdavo honoraro, o paskui ir atlyginimo. O kas šiais laikais dirba už dyką? Žurnalistai išsilakstė, ir laikraštis žlugo. Dairiausi ko nors tinkamo, bet pagal savo profilį nieko neradau. Atsitiktinai susidūriau su Krysia ir man šovė mintis su juo pasitarti. Tąsyk jis lyg žadėjo, lyg nežadėjo, vienu žodžiu, abejojo. Bet kai po savaitės jį susiradau, pasakė, kad pasikalbės su vadu". - "Bet nepasikalbėjo", - tarstelėjo Bačius. Šnekusis vaikinas gurkštelėjo vyno ir tęsė: "Sakė, kai tik bus patogi proga. Matyt, laukė tos progos. Tikriausiai nesuspėjo. Esu tikras, kad būtų užtaręs už mane žodį! Jis buvo ne toks, kad pažadėtų, o paskui imtų atatupstas trauktis". Vis dėlto Aurimas Bačiulis nepatikliai nužvelgė priešais jį sėdintį jaunuolį. "O kodėl nutarei prašytis į mūsų draugiją?" Gaują jis tyčia pavadino eufemistiškai, gražiu literatūriniu žodžiu. Kirka valandėlę, atrodo, mąstė. Tada ūmai kilstelėjo akis. Jos buvo apsimestinai naivios, o tai Bačiui negalėjo patikti. "Supranti, nusibodo skaičiuoti kišenėje centus. Mane tai žemina. Lyg būčiau paskutinis vėpla. Mano mašina penkiolikos metų. O norėtųsi naujesnio "bemvo" ar "bulkos". Fainos, firmiškos mergos, kad nebūtų gėda prieš draugus pasirodyti, į restoraną užeiti. Užsimanei ir mauni į Vokietiją. Nebijok, aš treniruotas ir šaudyti moku". Apsimeta žaltys, pagalvojo Bačius, gieda kaip iš natų. Apsukruolis. Bet ne ant tokių pataikė. "O kaip susipažinai su Krysia?" - "Mes pažįstami nuo vaikystės. Gyvenome tame pačiame kieme, tik skirtinguose namuose, vienas priešais kitą esančiuose. Lankėme vieną klasę. Tikri padaužos buvom, mokytojams špygas rodydavom. Ketvirtoj ar penktoj klasėj pavogėm tokio diedo dviratį. Įkišom į sandėliuką, o vakare, kai sutemdavo, važinėdavom šalutinėm gatvėm. Kažkas paskundė, nusitempė mus į milicijos poskyrį, buvo įrašę į nepilnamečių reikalų komisijos sąrašus, negalėdavom po dešimtos vakarais į kiemą išeiti. O devintoj klasėj įsimylėjom tą pačią paną. Kartą kaip reikiant apsikūlėm, nosys kruvinos buvo. Bet paskui susitaikėm, nes supratom, kad ji to neverta..."
Bačius, ironiškai šypsodamasis, klausėsi vaikino postringavimų. Taip galėjo būti, bet galėjo ir nebūti. Krysia neprisikels iš kapo ir nepasakys teisybės. Tikriausiai šitas musmirėnas juo manipuliuoja.
"Užduotį pasiskyrei pats, - lygiu balsu pasakė Aurimas. - Nori atkeršyti už savo draugą? Prašom! Šefas pageidautų, kad ilgai nedelstum. Bet jeigu įkliūsi - mūsų nei matęs, nei girdėjęs. Supratai? Nes antraip mes tave surasim pačiam pragare". - "Bet aš neturiu jokios ginklo. Kad taip automatinį pistoletą..." Bačius valandėlę prisimerkęs skvarbiai dėbčiojo į Kirką. O jeigu jis tuoj pakvies policiją, - šmėstelėjo bjauri mintis. Turėsiu jį vietoje nudėti. Tačiau vis dėlto ryžosi. "Laikyk, - pasakė ištiesdamas ranką po stalu, - čia granata". Suokalbininko ranka drebėjo, o pirštai buvo glitūs nuo prakaito. "Kišk greičiau į kišenę. Tik nepatrauk žiedo, - perspėjo Aurimas. - Kai įvykdysi užduotį, paskambink man į mobiliuką".
Tačiau po kelių dienų Aurimas Bačiulis pats turėjo ieškoti Kirkos. "Kokio velnio tyli? - buvęs boksininkas sugriebė už peties ir papurtė plepųjį pažaduką, kai šis įsėdo į jo automobilį. - Išsigandai?" - "Ne! - ryžtingai atkirto Kirka. - Supranti, kiekvieną dieną sukiojuos apie to šikniaus namus, bet vis kur nors lindi koks dvokiantis mentas. Argi aš pats sau priešas? Nebijokit! Aš savo darbą padarysiu, tas chamas niekur nedings". - "Gal manai, kad mus galima vedžioti už nosies? Čia, musmirėne, ne vaikų darželis. Jei per dvi dienas nieko nepadarysi, kaltink pats save! Supratai? Vadas jau rengia įsakymą". - "Įsakymą? Kokį įsakymą?" - regis, iš tiesų išsigando apsukruolis. "Mauk iš čia, kol neužtvojau!" - pagrasino Bačius.
Po dviejų dienų Aurimo mobiliuke pasigirdo inkščiantis Kirkos balsas: "Susimoviau". - "Kaip susimovei? - riktelėjo asmeninis Šefo sargybinis. - Išdavei mus?" - "Ne. Bet vos nepakliuvau policijai į rankas. Supranti, nutaikiau momentą, kai tas šiknius krapštėsi po garažą, ir sviedžiau granatą. Bet ji nesprogo". - "Kaip nesprogo? - riktelėjo Bačius. - Tu man nemuilink akių! Sakyk tiesiai - pridėjai kelnes?" - "Ne, tikrai mečiau!" - "Vadinasi, neištraukei žiedo, žioply!" Tariamasis apsukruolis ėmė kažką neaiškiai mykti, o paskui išlemeno: "Turbūt policininkų mašina buvo kažkur netoliese, nes jie tuoj pat ėmė mane vytis".
Aurimas Bačiulis sutramdė per kraštus besiliejantį įniršį ir kietai pasakė: "Paskambink po pusvalandžio. Aš pasitarsiu su Šefu, ką su tavim daryti".
Bet ir po valandos mobiliukas tylėjo. Teko pačiam Bačiui ieškoti to nusmurgėlio musmirėno. Jau manė, kad jis bus dingęs velnio šiknoj ir Šefas pastatys savo asmens sargybinį "ant ausų". Tačiau Kirka pažadėjo tuoj pat atvažiuoti. Ir iš tikrųjų atvažiavo. Matyt, išsigando policijos ir tikėjosi, kad Šefo draugužiai jį išgelbės. O gal dar kokį velnią buvo sugalvojęs? Niūriais veidais jį pasitiko Bačius ir Grogas. Jie jau turėjo Šefo įsakymą: "Jeigu pasitvirtins įtarimas, kad jis provokatorius, per daug nesiterliokit".
Visi trys susėdo į Grogo automobilį ir nuvažiavo į Kleboniškio mišką. Kirka tampė kaklą ir kartkartėm paklausdavo: "Ką man darysit?" Bet abu asmens sargybiniai buvo tylūs nelyg Neries žuvys. "Lipk! - pagaliau burbtelėjo Aurimas ir, paplojęs per kišenėje pūpsantį pistoletą, pridūrė: - Nebandyk bėgti, nes..." - "Aš jūsiškis, kaip jūs nesuprantat?! - ėmė dievagotis vyrukas. - Duokite dar keletą dienų, ir aš viską padarysiu, ką tik įsakysit!" - "Tavo laikas baigėsi", - pakaruoklišku balsu paantrino Bačiui Grogas. "Ar nesakiau, kad nemėgintum mūsų apmauti? - riktelėjo Aurimas. - Kaip gali pasiteisinti?" - "Jau sakiau, kad ten pilna policijos, tas šiknius sėdi namuose, pridėjęs kelnes, be pistoleto net nosies į kiemą neiškiša. Pusę dienos tryniausi palei tvorą, kol nutaikiau momentą, o granata nesprogo... Ką aš žinau..." - "Meluoji, musmirėne, - ciniškai nusišaipė Bačius. - Mūsų žmogus vakar ten sukiojosi iki pat vidurnakčio, bet tavęs nematė. O žudikas kuo ramiausiai slampinėjo po kiemą, net į miestą buvo išvažiavęs". Kirka, supratęs, kad yra demaskuotas, beviltišku žvilgsnius spoksojo čia į vieną asmens sargybinį, čia į kitą. "Jūs, vyrukai, man nieko nedarysit? - lemeno išblyškęs kaip geriausios rūšies tualetinis popierius. - Jūs tik juokaujat, ar ne?" - "Nušauk jį!" - riktelėjo Bačius Grogui. Tačiau jo sėbras nusimaivė lyg kekšė iš Pikadilio aikštės ir atšovė: "Pats šauk! Kodėl turiu teptis rankas? Čia tavo sumautas reikalas". Tuo metu Kirka, matydamas, kad nė vienas iš vyrų netraukia pistoleto, pakniopstom puolė į mišką. "Šauk!" - riktelėjo Aurimas, bet Grogas nė nekrustelėjo, tik paniekinamai išsiviepė. Po akimirkos pistoletas buvo Bačiulio rankose. Pokštelėjo taiklus šūvis, bėglys kniubtelėjo ir apsikabino žemę plačiai išskėstomis rankomis. "Na mat, kaip viskas paprasta, - nusišaipė Grogas. - Išdaviko gyvybė - tai it musė: pliaukšt, ir nėra. Beje, apie kurį iš mūsiškių kalbėjai, kai sakei, kad vakar sukiojosi apie Krysios žudiko namus?" - "Tai buvai tu, lepšiau! - banditiškai pūstelėjęs į pistoleto vamzdį, ciniškai pareiškė Bačius. - Nemaniau, kad esi toks skystakiaušis!" - "Ką čia prasimanai? Vakar aš niekur nebuvau! Tu esi aferistas, Bačiau: paklojai niekuo dėtą žmogų!" - "Jis man velniškai nusibodo. Kiek galėjau su juo cackintis Anksčiau ar vėliau jis būtų mus "išdūręs". Išdavikus aš iš tolo užuodžiu". - "O tu man dar labiau įgrisai. Tu galvažudys, Bačiau! Nagi rankas aukštyn!"
Staiga Aurimas pamatė į jį nukreiptą Grogo pistoletą ir tuoj pat suprato, kad sėbras nejuokauja: ilgai slėpta abipusė neapykanta tarsi potvynio vanduo pralaužė visas užtvankas. "Mesk ginklą, ožy!" - riktelėjo Bačius. "Aš tave, pedike, nudėsiu, o Šefui pasakysiu, kad patiesei kojas per susišaudymą su Kirka. Kad tu žinotum, kaip aš tavęs nekenčiu! - Grogo pistoletas sinchroniškai sekė Aurimo judesius. - Tau Šefas moka pusantro karto daugiau nei man. Už ką? Už gražias akis? Už tai, kad seki mane. Pakaktų man padaryti klaidą, ir tu nudėtum mane vietoje. Manai, kad nežinau, niekše? Aš sėdžiu prie vairo, o tu kaip ponas šnekučiuojiesi su Šefu ant galinės sėdynės. Aš norėjau Monikos, o tu, impotente, nusitempei ją į savo lovą", - vieną po kitos vardijo skriaudas Grogas. Bačiulis suprato, kad delsti nėra kada, kad tik gudrumu gali išvengti kulkos. "Žiūrėk! - staiga riktelėjo. - Jis gyvas! Ir ginkluotas!" Grogas tiesiog instinktyviai žvilgtelėjo ton pusėn, kur gulėjo Kirka. Bet tos akimirkos pakako Aurimui: jis šoko už storaliemenės pušies ir tuoj pat nukreipė pistoletą į lėtesnės orientacijos priešininką. "Mesk ginklą, asile! - subliuvo Bačius. - O tai suvarpysiu lyg rėtį!" Tiesą sakant, Grogas pasirinkimo neturėjo: artimiausias medis nuo jo buvo už dešimties žingsnių. Jis lėtai padėjo ant žemės pistoletą ir pasitraukė tolėliau. Visas drebėjo iš bejėgiško įniršio. Aurimas įsikišo jo ginklą į kišenę. "Už maištą ir nepaklusnumą iškasi Kirkai duobę!" - nusišaipė.
Kai darbas buvo baigtas, Bačius pasakė: "Tu, Grogai, tylėsi it liežuvį prarijęs, o aš pasakysiu Šefui, kad mūsų nuogąstavimai dėl Kirkos pasitvirtino. O dabar taikykimės ir pasibučiuokime, nes ir toliau teks dirbti kartu". Jie, šlykštėdamiesi vienas kitu, apsikabino ir pasibučiavo. Bet tai buvo Judo bučinys. Ir tai abu žinojo. Niekados to nepamiršo iki lemtingojo Bačiuliui vakaro, kai kulka įsmigo jam į stuburą...
Kažkur trinktelėjo durys, netrukus pasigirdo muzika, Aurimas Bačiulis atsilošė vežimėlyje ir, klausydamasis tų garsų, tarsi pabudo iš snūdo - iš šešerių ar septynerių metų senumo prisiminimų. Ir vėl pamatė ant grindų "Lietuvos rytą" su nušauto Šefo nuotrauka. Dar prieš kelias dienas svarstė, kaip susisiekti su juo". Gal jis nežino, kad Šipas pliurpia kaip pasamdytas? Gal tik jam, Aurimui Bačiuliui, inspektorius Vidmantas Kirslys prasitarė, norėdamas įvaryti baimės. Šefas tikriausiai būtų radęs žmogų, kuris būvųnutildęs Šipą visiems laikams. Dar nežinia, ką tas smirdžius gali pritauzyti. O štai ir Šefas atsidūrė "ant lentos". Ar čia nebus Šipo "nuopelnas"? Kai toks "ožys skyla", niekas negali būti saugus...
Šiaip ar taip, Šefas buvo neblogas vyras. Šlapiu maišu trenktas, skaitantis savo eilėraščius, postringaujantis apie didelių asmenybių teisę į anarchiją, pilnas puikybės, pasitikintis tik savimi, bet vis dėlto... Ir Aurimas prisiminė, kaip vadas jį aplankė, kai jis, grįžęs iš ligoninės, tysojo lovoje lyg rąstas. O juk Šefas rizikavo, nepabijojo būti užkluptas policijos, nes juk jo, Bačiulio, namai, be abejo, buvo atidžiai stebimi. "Pasielgei kaip didvyris, - pasakė tvirtai paspaudęs ranką. - Nebijok, mes tavęs nepamiršom. Matau, kad nebaigei įsirengti namo. Ar tiek užteks?" - ir padavė Aurimui dvidešimt penkis tūkstančius "dolcų". Žinoma, tai buvo kompensacija už prarastą sveikatą, bet ji buvo įteikta kaip premija, padoriai, nežeminant ir nesityčiojant. Išeidamas Šefas visai neįžeidžiai paplojo Bačiui per petį, palinkėjo laikytis ir nenusiminti, nes jie niekada jo nepamirš, o prireikus visada parems. Be abejo, pamiršo, bet taip ir turėjo būti. Negali žmogus reikalauti iš kitų to, ko pats nedarytum...
