Viduramžių bausmės: už neištikimybę - pasūdytas botagas, už nebūtas nuodėmes - kepimas ant grotelių...
Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Apsilankius Trakų pilies istoriniame muziejuje šiuo metu veikiančioje suaugusiesiems ir vyresniems nei 14 metų vaikams skirtoje lenkų parodoje "Viduramžių kankinimai ir bausmės", visų pirma kilo klausimas, kaip čia pamatytų baisenybių nesusapnavus naktį... Antra į galvą šovusi mintis buvo apie tai, jog viduramžiais naudoti kankinimo įrankiai ir šiais laikais būtų nebloga prevencinė priemonė sparčiai augančiam nusikalstamumui jei ne ženkliai sumažinti, tai bent pristabdyti...
Viena dažniausių viduramžiais naudotų kankinimo priemonių prasikaltusiems asmenims buvo geležiniai batai. Tokia bausmė pradėta naudoti XVII amžiaus pabaigoje Austrijoje. Batų dydis būdavo reguliuojamas varžtu: kuo žmogus labiau prasikaltęs, tuo labiau varžtas prisukamas (batas sumažinamas). Negana to, priekyje įtaisytas varpelis, vos žengus žingsnį, suskambėdavo taip atkreipdamas aplinkinių dėmesį ir sukeldamas jų panieką, pasmerkimą nusidėjėliui. Tiems nusikaltėliams, kurie pabandydavo kojas atlaisvinti savavališkai, varžtas būdavo užveržiamas dar stipriau.
Blauzdas apimančiais geležiniais batais (irgi varžtu) būdavo spaudžiamas blauzdikaulis. Nenusakomas skausmas versdavo prisipažinti įvykdžius net tuos nusikaltimus, kurių žmogus nebuvo padaręs...
Dar viena kankinimo priemonė - batai-staklės. Prasikaltusiojo pėda būdavo įkišama į specialius medinius įtvarus ir už kiekvieną "ne" arba melagystę (jei taip nuspręsdavo budelis) varžtas būdavo sukamas vis smarkiau, kartais net sutraiškant kaulus...
Na, o tiems, kurie nesugebėdavo laikyti liežuvio už dantų, tai yra mėgdavo paliežuvauti, kildavo didelė tikimybė pajusti kaukės, arba "antsnukio", nepatogumus. "Antsnukis" neleisdavo net surikti, mat prie galvą juosiančio lanko pritaisyta plieninė juosta būdavo uždedama aukai ant burnos ir užveržiama diržu. Oras į burną patekdavo tik pro specialią angą, kurią budelis bet kada galėdavo užkišti pirštu... "Antsnukiai" dažniausiai būdavo naudojami inkvizicijai paskelbus nuosprendį (kad nesigirdėtų deginamos aukos klyksmo). Pavyzdžiui, 1600 metais Romoje, panaudojant "antsnukį", ant laužo buvo tyliai sudegintas pažangus to meto veikėjas Džordžas Brunas. Beje, jam ant veido buvo uždėtas "antsnukis" su viduje pritaisytais dviem metaliniais dygliais (vienas dyglys persmeigė liežuvį ir išlindo per smakrą, o antras įsmigo į gomurį).
XVI-XIX amžiuje daugelyje Europos šalių buvo ypač populiarios vadinamosios gėdos kaukės. Jomis "papuošdavo" pasisakiusiųjų prieš valdininkus bei tų laikų papročius galvas, taip pat moteris, išdrįsusias pasipriešinti savo vyrams... Šios kaukės iš vidaus irgi turėdavo skaudžiai duriančius spyglius.
Italijoje viduramžiais buvo labai populiari vadinamoji "dūdelė". Tiesa, kankinimai "dūdele" buvo laikomi vienais iš švelniausių - taip bausdavo už muštynes, vulgarius žodžius, keiksmus.
Pakliuvusieji tardytojo nemalonėn ypač baiminosi "Niurnbergo mergelės". Auka būdavo užrakinama apskrito metalinio namelio viduje, kur iš visų pusių į kūną įsmigdavo metaliniai virbai. Tie virbai būdavo išdėstyti taip, kad paliestų įvairias kūno dalis - tik ne gyvybiškai svarbias vietas (tai dėl to, kad kankinamasis ilgiau jaustų kančias, patirtų žiaurią ir skausmingą agoniją).
Ypač grėsmingai atrodo žnyplės ir replės, kuriomis būdavo žalojama krūtinė išdraskant po gabalą mėsos... Beje, prieš "darbą" žnyplės būdavo įkaitinamos. Šis būdas ypač išpopuliarėjo XV amžiuje ir daugiausia būdavo naudojamas tais laikais ypač populiariems burtininkams bei juodosios magijos atstovams, laikydavusiems juodąsias mišias, kankinti. Žnyplėmis kankino net iki XVIII amžiaus. Na, o replės paprastai būdavo naudojamos nosiai, speneliams ar peniui išrauti, rankų ar kojų pirštams laužyti.
Kankinimo suolo, ironiškai vadinto "sostu", bausmę (kai kankinys būdavo pasodinamas žemyn galva, o kojos pritvirtinamos prie medinių kaladžių) per visą kvotos laikotarpį būdavo leidžiama paskirti vienintelį kartą. Tiesa, nebuvo apibrėžtas sėdėjimo šiame "soste" laikas ir budeliai, tyčiodamiesi iš savo aukų, kartais kankinius čia pralaikydavo po kelias ar net daugiau dienų. Šis kankinimo būdas budelių buvo mėgstamas dėl to, jog nepalikdavo jokių kankinimo žymių ant kūno. Kartu su "sosto" bausme dažnai būdavo skiriama ir vandens bausmė (kai į kankinį kelioms valandoms nukreipiama stipri ledinio vandens srovė) bei įkaitinta geležimi deginamos jautriausios kūno vietos.
Nusidėjėliams šiurpą varė ir metaliniai pančiai, kuriais auka būdavo pritvirtinama prie sienos ar stulpo žemyn galva ar kita poza (priklausomai nuo tardytojo gailestingumo), taip pat iš pažiūros lyg ir "nekaltas" metalinis botagas (jo palikti sužalojimai primindavo sukapojimą peilio ašmenimis), juolab kad prieš plakimą botagas būdavo įmerkiamas į druskos ir sodos tirpalą... Beje, geležiniais pančiais būdavo kuriam laikui surakinami ar botagu plakami valkatos, elgetos ir... neištikimos žmonos.
Specialius įrankius turėjo ir kalėjimo prižiūrėtojai. Beginklių kalinių maištą jie nesunkiai sutramdydavo spygliuotomis gaudyklėmis.
Kaip bebūtų keista, nykščių traiškymo mechanizmo naudojimą nusikaltėliams kankinti 1769 metais "palaimino" Austrijos imperatorė Marija Teresė (šis kankinimo būdas tuo metu jau buvo uždraustas Anglijoje, Prūsijoje, Italijoje bei kitose šalyse). Po septynerių metų imperatorės sūnus Juozapas II šią ypač žiaurią bausmę panaikino...
Dar vienas kankinimo būdas - kriaušės. Tai ovalo formos metaliniai įrankiai, kurie plečiami tol, kol plyšta audiniai...Burnos kriaušės bausmė grėsė erezijas skleidusiems pamokslininkams, šventvagiams bei maištaujantiems pasauliečiams. Makšties kriaušės bausmė galėjo būti skirta moterims, "susidėjusioms" su velniu ar jo mokiniais. Na o išeinamosios angos kriaušėmis būdavo kankinami apkaltintieji sodomija arba pasyvūs homoseksualai.
O ar įsivaizduojate nusikaltėlio užkankinimą... kutenimu? Pasirodo, tai buvo vienas iš žiauriausių viduramžių kankinimo būdų! Mat būdavo "kutenama" ne švelniais pirštų galiukais, o... šakutę primenančiais metaliniais virbais, skausmingai draskančiais odą...
Dar vienas veiksmingas to meto prisipažinimų ir svetimų nuodėmių prisiėmimo būdas - įtariamojo kepinimas ant grotelių. Anuomet buvo tikima, jog toks būdas ne tik padeda greičiau išgauti prisipažinimą, bet ir išaiškinti kitus nusikaltime dalyvavusius asmenis bei įtikinti prasikaltusįjį daugiau niekada nenusidėti.
Inkvizicijos kėdė - vienas labiausiai šiurpą keliančių parodos eksponatų. Tokia bausmė buvo ypač populiari Vokietijoje. Į kėdę, nusėtą aštriais dygliais, sodindavo nuogut nuogutėlį prasižengėlį. Mažiausias krustelėjimas, ir dygliai sulįsdavo giliai į kūną. Žaizdos netrukdavo supūliuoti, galiausiai išsivystydavo gangrena ir kankinys numirdavo.
Ne ką maloniau žiūrėti ir į pjūklą, šiaip skirtą malkoms pjauti, tačiau viduramžiais naudotą ir prisipažinimui išgauti. Sako, jog tokia bausmė (nusikaltėlis būdavo pakabinamas žemyn galva, pražergiamas ir pjūklu, pradedant nuo tarpkojo, perpjaunamas pusiau!) buvo baisesnė net už gyvo žmogaus sudeginimą ant laužo... Beje, kankinys mirdavo ne iškart, mat dėl geros smegenų kraujotakos (kaip minėta, kabojo žemyn galva) ilgai neprarasdavo sąmonės.
Be abejo, baisiausiai atrodo kirvis, kuriuo nusikaltėliui būdavo nukertama galva. Tokia bausmė (ją dažniausiai skirdavo už raganavimą) populiarumu nusileisdavo tik sudeginimui ant laužo. Tiesa, tais laikais galvos nukirtimas nebuvo laikomas itin žiauria bausme. Na o jei raganų kaltinimuose atsirasdavo vadinamųjų sunkinančių aplinkybių (pavyzdžiui, jei buvo konstatuojama, kad nusidėjėlė turėjo kūniškų kontaktų su demonu ar krauju pasirašė sutartis su velniu), galvą nukirsdavo tik po to, kai "raganą" "apčirškindavo" ant laužo... Na, o smulkesnėms kūno dalims (pėdoms, rankoms) nukirsti būdavo naudojamas perpus mažesnis kirvukas. Pastarosios bausmės būdavo skiriamos už mažareikšmius nusikaltimus, pavyzdžiui, pamelavimą.
Tikras to meto moterų ir vyrų siaubas buvo "Judo lopšys". Šios kankinimo priemonės išradėjas I. Marselis anuomet didžiavosi, jog toks būdas leidžia kankinti nepraliejant kraujo ir, antra, palyginti greitai išgaunamas prisipažinimas. Nuteistasis būdavo staigiai nuleidžiamas ant piramidės taikant, kad smaigalys patektų į išeinamąją angą (vyrams) arba į makštį (moterims). Skelbiama, jog iš skausmo kankinamieji prarasdavo sąmonę, o kai atsigaudavo, kankinimai būdavo pratęsiami.
Ar įsivaizduojate, kas yra garota? Tai toks įrenginys, kai, nuteistąjį pritvirtinus prie specialios kėdės, iš nugaros pusės į kaukolę būdavo pradedama sukti nusmailinta plieninė geležtė... Sukdavo tol, kol auka numirdavo...
Šventąją žemę užkariauti išvykusių kryžiuočių žmonos tais laikais buvo verčiamos nešioti vadinamuosius "skaistybės diržus". Nors metalinės diržo briaunos giliai įsirėždavo, žalojo kūną, juos nusijuosti būdavo nevalia. Mat kryžiuočiai manė, kad be vyrų likusias moteris tokie diržai apsaugos ir nuo išprievartavimo.
Neretai būdavo vienu metu naudojami net keli kankinimo būdai. Pavyzdžiui, raumenų tempimas ir kankinimas vandeniu, odos gnaibymas replėmis, deginimas įkaitinta geležimi, plakimas druskos ir sodos tirpale mirkytu botagu, apmėtymas akmenimis. Kūną bemat nusėdavo žaizdos, netrukdavo įsimesti infekcija, išsivystydavo gangrena, nusikaltėlis mirdavo didžiulėse kančiose...
Bene ilgiausiai kankindavosi nuteistieji, pasodinti ant "raganų ožio". Ant piramidės formos smaigalio būdavo pasodinamas myriop pasmerktas nusidėjėlis, ant abiejų jo kojų prikabinami kuo sunkesni svarmenys. Jie kūną tempdavo žemyn, o piramidės smaigalys skausmingai draskydavo genitalijas... Tokia bausmė 1673 metais Bornyje (Italija) buvo paskirta Magdalenai Lazeri, mat pažangi to meto veikėja, nors ir žiauriai kankinama kitais būdais, savo kaltės nepripažino net keturis mėnesius. Tuomet nepaklusniąją buvo nuspręsta 15 valandų palaikyti ant "raganų ožio". Jau po trijų valandų Magdalena prisipažino dėl visų anksčiau jai pareikštų kaltinimų, tačiau, nepaisant to, dar 5 valandas turėjo kankintis ant "ožio", kad "patvirtintų geranorišką prisipažinimą". Paskui jai buvo nukirsta galva, kūno dalys sudegintos, o pelenai išbarstyti...
Kitatikio belaisvio sodinimą ant medinio nusmailinto baslio buvo pamėgę turkų kariai (vėliau šis kankinimo būdas išplito po visus Artimuosius Rytus). Ant kuolo pamautas belaisvis būdavo pritvirtinamas prie užkariautos tvirtovės šlaito. Mirtis būdavo kankinanti ir ilga - ištikdavo tik po kelių parų...
