Daugelyje pasaulio kraštų sergamumas vėžiu kasmet padidėja 1-1,5 procento. Lietuvoje onkologinėmis ligomis serga apie 1,2 procento gyventojų. Mirtingumas nuo piktybinių navikų sudaro apie 20 procentų visų mirčių atvejų ir užima antrą vietą po širdies ir kraujagyslių sistemos ligų.
Moterys labiau rūpinasi savo sveikata, pajutusios pirmuosius negalavimus, kreipiasi į gydytoją, todėl joms dažniau nustatomos pirmosios vėžinio susirgimo stadijos. Vyrai - priešingai: savo sveikata domisi mažiau, neprisiruošia atvykti į gydymo įstaigą, laukia, kol dar įmanoma kęsti skausmus, o kai pagaliau kreipiasi į gydytoją, paaiškėja, kad piktybinė liga - įsisenėjusi (nustatoma trečioji ar net ketvirtoji jos stadija). Tokiems ligoniams yra kur kas sunkiau padėti, daug sudėtingesnis ir jų gydymas, gresia sunkesnės komplikacijos.
Šiuolaikiniai medicinos pasiekimai suteikia vis daugiau galimybių pasveikti onkologine liga susirgusiems ligoniams ar kiek įmanoma ilgiau pratęsti jų gyvenimą. Tai, be kita ko, padėjo pasiekti ir naujos gydymo metodikos - kombinuoto vėžio gydymo - taikymas. Tai gydymas chemoterapija, spinduline terapija ir operacija. Kitaip sakant, kiekvienam ligoniui, kuriam diagnozuota onkologinė liga, autoritetingiausių, aukščiausią kvalifikaciją turinčių gydytojų - chirurgo, chemoterapeuto ir radioterapeuto - konsiliumas (komisija) parenka individualų gydymą, individualų minėtų metodų taikymą. Mat, kaip teigia onkologai, vieno onkologinio gydymo metodo nėra (išskyrus kelis atvejus, kai, pavyzdžiui, odos piktybiniams navikams gydyti ar skausmui, navikui išplitus į kaulus, sumažinti gali būti naudojamasi tik vienu - spindulinės terapijos - gydymo metodu). Kitais atvejais paprastai taikomi keli gydymo metodai. Tačiau, kaip minėta, jie parenkami kiekvienam ligoniui individualiai - nėra jokių standartų.
Šįkart plačiau - apie spindulinį gydymą ir dažniausiai pasitaikančias tokio gydymo komplikacijas.
Kaip žinia, spindulinis gydymas - tai gydymas jonizuojančiais spinduliais. Jis dažniausiai skiriamas, kai piktybinio naviko nepavyksta įveikti medikamentais.
Priklausomai nuo onkologinio susirgimo vietos, išplitimo laipsnio, ligonio bendros būklės, gretutinių ligų, imuninio atsparumo ir t. t., kruopščiai parenkamos atitinkamos spindulių dozės, naikinančios naviką ir jo metastazes. Beje, pastaruoju metu intensyviai atliekami moksliniai medicininiai tyrimai, kurių dėka tikimasi išrasti tokią vėžinių susirgimų gydymo metodiką, kad supiktybėjusios ląstelės būtų ne naikinamos, o pagydomos. Tačiau tai - dar tik ateities planuose.
Anot Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkologinės radioterapijos skyriaus vedėjo, vyresniojo mokslinio bendradarbio, medicinos daktaro Arvydo Burneckio, gydant vėžį spindulinės terapijos metodu yra be galo svarbu tai, kokiais prietaisais, kokia medicinine aparatūra naudojamasi. Skyriaus vedėjas informavo, jog kol kas tik dviejose gydymo įstaigose - jo vadovaujamame skyriuje Vilniuje ir Kauno klinikų Onkologijos klinikos radiologijos skyriuje - naudojamasi naujausia šiuolaikine medicinine aparatūra, todėl galima pasiekti geriausių vėžio gydymo rezultatų. Šia aparatūra galima atlikti vadinamąjį trimatį švitinimą - kai navikas veikiamas keliomis kryptimis, kai maksimaliai sumažintas švitinimo laukas, taigi ir sumažėja spindulinio gydymo reakcijų bei komplikacijų.
Anot gydytojo onkologo-radioterapeuto, spindulinis gydymas būna išorinis (kai spinduliavimo šaltinis naviką veikia per atstumą, iš išorės) ir ertminis, arba vidinis (kai radioaktyvusis šaltinis įvedamas į ertmę - organą, kuriame yra navikas). Labai dažnai (pavyzdžiui, gydant gimdos kaklelio, stemplės, tiesiosios žarnos vėžį) naudojami abu spindulinio gydymo būdai - išorinis derinamas su ertminiu.
Skyriaus vedėjas Arvydas Burneckis pasidžiaugė, jog jau balandį skyriuje pradės veikti naujutėlis brachiterapijai (vidiniam gydymui spinduliais, kai švitinimo medžiagos specialiomis adatomis įvedamos į minkštuosius audinius ar ertmes) skirtas aparatas.
Kokia yra spindulinio gydymo trukmė? Arvydo Burneckio teigimu, švitinimo seansų skaičius irgi parenkamas individualiai kiekvienam pacientui. Tai esą priklauso ir nuo organų, kuriuose veša piktybinis navikas, jautrumo (itin jautrios yra lytinės liaukos, akies lęšiukas, gleivinė), ir nuo švitinimo lauko dydžio, ir nuo vėžinio susirgimo stadijos, ligonio amžiaus, bendros būklės bei kitų organizmo ypatumų. Skiriamas ir atitinkamas švitinimo stiprumas (pavyzdžiui, didesnės spindulių dozės skiriamos gydant liežuvio naviką, prostatos vėžį).
Ligonį, kuriam atliekami švitinimo seansai, įdėmiai stebi gydytojas. Jis, įvertinęs paciento bendrą būklę ir švitinimo poveikį, spindulių dozes gali padidinti.
Kai spindulinis gydymas skiriamas prieš operaciją, spindulių dozės paprastai būna didesnės; jei švitinama piktybinį naviką pašalinus operaciniu būdu, parenkamos mažesnės švitinimo dozės. Jos nukreipiamos tik į buvusį naviko guolį.
Be abejo, spindulinis gydymas, kaip ir bet kuris kitas gydymo metodas, turi tam tikrą šalutinį poveikį, sukelia didesnes ar mažesnes reakcijas, komplikacijas. Be to, ligoniai apie tokį gydymą yra girdėję palyginti nedaug, remiasi neretai klaidingomis, tikrovės neatitinkančiomis nuogirdomis ir labai išsigąsta išgirdę, kad bus pradėtas spindulinis gydymas. Ar šios baimės pagrįstos?
Gydytojo onkologo-radioterapeuto Arvydo Burneckio žodžiais, kiekvienas gydymas turi atitinkamą rizikos laipsnį. Ne išimtis ir spindulinė terapija. Tačiau toks gydymo metodas esą visai be reikalo pacientų laikomas "baubu".
Anot gydytojo Arvydo Burneckio, net ir labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse yra laikoma norma, jei po spindulinio gydymo maždaug 10-15 procentų pacientų pasireiškia komplikacijos. Į šiuos skaičius "įtelpa" ir Lietuva.
Prieš kelis dešimtmečius, kai nebuvo geros medicininės aparatūros ir optimalaus gydymo taktikos planavimo, kai specialistams trūko patyrimo, kai spindulinė terapija kartais būdavo taikoma nemokšiškai, be abejo, pasitaikydavo ir sunkių tokio gydymo reakcijų, komplikacijų. Dabar tų reakcijų, komplikacijų pasitaiko daug rečiau, jos praeina lengviau. Kita vertus, gydytojo teigimu, spindulinė terapija yra pakankamai lokali ir komplikacijų paprastai kyla tik švitinimo zonos ribose (jei švitinama galva - galvos srityje, jei švitinami pilvo organai - jaučiamas tų ar aplinkinių organų didesnis ar mažesnis pakenkimas ir su tuo susiję negalavimai). Taigi, gydytojo žodžiais, vargu ar galima kelti klausimą, kas geriau: ligonio palikimas vėžiui plintant, metastazuojant į kitus organus, kol ateina mirtis, ar galimos gydymo reakcijos, komplikacijos, kurios po tam tikro laiko praeis, išnyks.
Kokios dažniausiai pasitaikančios spindulinės terapijos gydymo metodo taikymo komplikacijos? Gydytojo teigimu, paprastai po švitinimo procedūrų ligonis gali jausti pykinimą, silpnumą, gali pradėti viduriuoti, gali laikinai sutrikti švitinto organo ar aplink jį esančių organų funkcijos, gali atsirasti odos pakenkimų ir t. t. Sunkiausios komplikacijos - organų prakiurimas.
Gydytojas Arvydas Burneckis atkreipė dėmesį į tai, jog sunkesnės komplikacijos gresia tiems ligoniams, kurie serga vėlyvesnės stadijos onkologinėmis ligomis. Štai dar vienas svarbus veiksnys, skatinantis nepavėluoti kreiptis medicininės pagalbos. O štai vaikai, gydytojo teigimu, spindulinio gydymo sukeliamas reakcijas pakelia lengviau nei suaugusieji. Gydytojas atkreipė dėmesį į tai, jog jau yra naujausių medikamentų, greitai ir efektyviai slopinančių po spindulinės terapijos kylančias reakcijas, nemalonias būkles, gydančių kilusias komplikacijas.
