Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Ketvirtus metus su narkotikų plitimu į mokyklas bei su narkobizniu susijusiais reiškiniais netradicinėmis priemonėmis bandantis kovoti viešosios įstaigos "Socius Sanus" vadovas Edvardas Leonavičius tikina, jog jau nuo 1990-ųjų yra nusikaltėlių taikiklyje. Per šį laiką jis patyrė vienokį ar kitokį spaudimą. Vienu metu susidūrimai buvo aštresni, kai kada pavykdavo ramiai išsisukti iš susidariusios situacijos. Vis dėlto rimčiausi susidūrimai su kriminalinio pasaulio atstovais buvo 1993-iaisiais...
Vienu iš aštriausių išpuolių E. Leonavičius laiko bandymą atimti iš jo automobilį bei sunkų sužalojimą. Tai atsitiko vidury baltos dienos Žaliakalnyje, prie Vytauto parko. Per užpuolimą šalia buvo penktą mėnesį besilaukianti žmona. Susiklostė tikrai nemaloni situacija. Kai užpuolikams nepavyko atimti automobilio "Audi", jie į verslininką paleido šūvius. Edvardas buvo sunkiai sužalotas į pilvą - kulkų palikti randai liko visam gyvenimui. Beje, humoro jausmo nestokojantis verslininkas mano, jog jį išgelbėjo "liemenė" - lašinukų sluoksnis... Atsigavęs po operacijos E. Leonavičius šalia jo budėjusios žmonos, draugų pamatė policijos pareigūną. Pastarasis paklausė, ar sunkiai sužalotas ir ar vos mirties išvengęs nukentėjėlis rašys pareiškimą, ar atpažins užpuolikus... Išgirdęs tvirtą "taip", policininkas staiga pasakė palatoje nemiegosiąs, nes nėra laisvos lovos... Šios kelios užuominos E. Leonavičiui leido suprasti, kokia pavojinga situacija, tad jis net nebaigęs gydytis išvažiavo ne tik iš ligoninės, bet ir iš Lietuvos. Apie kokio nors pareiškimo rašymą Kauno pareigūnams nebeliko net minties, nes tapo aišku, kad jie eina išvien su nusikaltėliais. Taigi kurį laiką verslininkui teko gyventi užsienyje. Jo įsitikinimu, tuo metu Lietuvoje buvo nesaugu nei jo verslui, nei šeimai, nei jam pačiam. Apie tai, ką teko patirti bei išgyventi, šiandien verslininkas dalijasi su "Akistatos" skaitytojais.
- Nejaugi iš tiesų buvote įsitikinęs, jog tuometinė teisėsauga negalėjo jūsų apginti, o kova su nusikaltėliais buvo beprasmiška?..
- Žinojau tai, bet nemačiau, su kuo būtų buvę galima bendrai kovoti. Tokių šansų ir finansinių galimybių neturėjau. Tuo metu bendra nuostata buvo visai kitokia - verslininkai sakydavo, jog jie mokės "žulikams", kad tik šie atstotų, paliktų ramybėje. 1998 metais, kai vėl buvau Lietuvoje, situacija pastebimai pagerėjo, pasikeitė ir pačios "žulikų" veikimo formos. Jos tapo subtilesnės, nusikaltėliai veikė ne taip drastiškai. Tačiau net ir dabar mano pastebėjimai labai liūdni - galiu tvirtai pasakyti, kad dar kokie septyni verslininkai (iš dešimties) dėl šventos ramybės moka duokles... Manau, tokia versija reali kalbant apie Kauną. Vilniuje situacija kitokia. Tai yra tas pat, kaip kas nors tau spjaudytų į veidą, o tu sakytum "ačiū". Beje, todėl tokiais dalykais niekas ir nesigiria...
- Kaip galima suprasti, susikirto jūsų ir H. Daktaro keliai...
- Ankstyvą 2002-ųjų pavasarį "susikirtau" su juo dėl vienos įmonės akcijų pirkimo. Henytė buvo neseniai grįžęs iš kalėjimo (į laisvę jis buvo paleistas 2001-ųjų rudenį - R. P.). "Daktarų" klano lyderis pareiškė, jog aš neva turiu kompensuoti jo investuotus kažkokius pinigus, nors H. Daktaras neturėjo žalio supratimo nei apie tą įmonę, nei apie verslą. Kuomet tai daryti atsisakiau, prasidėjo puolimas.
Pirmasis smūgis buvo gana netikėtas - staiga gavau pranešimą, jog anuliuoti visi leidimai laikyti ginklus (medžioklinį šautuvą, pistoletą ir t. t.). Paskui, po 2-3 savaičių, buvau apšaudytas Kaune, Gražinos gatvėje, grįžtantis namo. Tai buvo gana primityvus veikimo būdas. Nusikaltėliai, matyt, viską matavo savo masteliais ir įsivaizdavo, kad tokiu būdu galima ką nors pasiekti. Žinodami, jog neturiu ginklų, jie buvo įsitikinę, kad pašaudžius, pagąsdinus aš arba atnešiu pinigėlius, arba pradėsiu kažką veikti... Tačiau to neatsitiko. Padaviau į laikraštį skelbimą, jog skiriu 100 000 litų premiją tam, kas suteiks informacijos apie minėtą užpuolimą. Nors konkrečios, "šimtaprocentinės" informacijos išgirsti nepavyko, tačiau medžiagos "apmąstymams" gavau nemažai. Tuomet ir pradėjo aiškėti, kas dalyvauja šiame žaidime. Išlindo vienos nusikalstamos struktūros "ausys", išryškėjo kai kurie pareigūnai. Beje, dar labai neaišku, kieno galia buvo (ir yra) didesnė. Nors to "orkestro" dalyviai man buvo žinomi, vis dėlto taip ir liko neaišku, kas grojo pirmuoju smuiku, kas kokias partijas ir kokiais instrumentais atliko... Tačiau neabejoju, jog tai paaiškės ateityje.
Žinau tik tiek, kad pats H. Daktaras važiavo į Karaliaučių (Kaliningradą), kur susitarė su vietiniais nusikaltėliais, kad čia atveš kažkokius rusus, liudysiančius prieš mane. Esą jie tikinę, neva aš paėmęs 10 000 dolerių rankpinigių už automobilį, tačiau jo nepardavęs ir pinigų negrąžinęs. Kauno rajono PK su dideliu entuziazmu tyrė šį tariamą nusikaltimą. Laimė, jog visa tai buvo užfiksuota specialiosiomis priemonėmis. Tam tikros tarnybos užfiksavo, kaip H. Daktaras važiavo tartis, kaip jo žmogus atvežė į Lietuvą tą rusą, kuris davė gaujos parodymus. Visa tai buvo nufilmuota. Na, o jeigu to nebūtų buvę, ir vėl būtų reikėję įrodinėti, kad aš - ne kupranugaris... Todėl kyla natūralus klausimas, kodėl tai vyko?.. Kuomet apie kokį nors žmogų ar firmą vyksta neaiškūs reiškiniai, turintys tam tikrą atspalvį, netgi didžiausias optimistas gali pradėti abejoti ir imti galvoti, o kodėl kitų negrobia ir nepuola... Matyt, tie "kiti" po pirmos provokacijos arba susimoka pinigus, arba keičia savo gyvenamąją vietą ir stengiasi, kad jos niekas nesužinotų. Man atrodo, jog jeigu Henytei būtų pavykę pasiekti tikslą po pirmos provokacijos, kitų provokacijų jau būtų nereikėję...
- Tačiau tai buvo ne paskutinis puolimas...
- Ketvirta provokacija, kurią galbūt būtų galima įvardinti kaip prieš tai inicijuotų jų tąsą, buvo ta, kuomet susiruošus į užsienį buvo paskelbta mano paieška. Pasienyje buvau sulaikytas ir su antrankiais parvežtas į Kauną. Visa laimė, kad per sulaikymą pavyko "prasinešti" telefoną ir apie tai, kas vyksta, spėjau informuoti tam tikras institucijas. Na, o vos atvykus į Kauno rajono policijos komisariatą jau buvo "paruošta" tų pačių "daktarų" torpedėlė, kuris greičiausiai buvo pasiryžęs duoti tam tikrus parodymus...
Jei skaičiuosime toliau, buvo ir penktoji provokacija, kuomet ta pati tardytoja iš manęs (kaip dabar iš J. Borisovo) paėmė pasą, kad neišvažiuočiau, nors tuo metu niekur nesiruošiau vykti... Toliau - dar vienas gana įdomus dalykas. Buvo padegtas po mano butu įrengtas rūsys. Jei tai būtų įvykę ne viso to karo metu, šį gaisrą būčiau pavadinęs atsitiktiniu įvykiu... Tuo tarpu pirmą valandą nakties visi šeimos nariai pabudo pajuodusiais nuo dūmų veidais... Įsitikinau, jog jeigu būčiau prabudęs kiek anksčiau ir ėjęs pažiūrėti, kas atsitiko, galbūt būčiau ir negrįžęs arba, geriausiu atveju, parėjęs praskelta galva, arba visi šeimos nariai būtų uždusę... Tačiau viskas baigėsi tuo, kad gaisrininkai išrašė baudą, jog sudegė rūsys, ir išvažiavo... Galbūt tokie pasakojimai kam nors atrodys tarsi paranoja, tačiau sudėliojus visus taškus tampa aišku, jog negali būti tiek daug sutampančių atsitiktinumų, nesuprantamų, nesuvokiamų dalykų.
- Neseniai Kauno apygardos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje buvo teisiami "daškinis" Edmundas Bilinskas bei jam talkinę sėbrai - tauragiškiai Remigijus Bertašius ir Remigijus Bendikas. Teismas Edmundą Bilinską nuteisė kalėti 4, R. Bertašių - 6 metus, o Remigijų Bendiką - 4,5 metų. Pernykštį balandį nusikaltėliai užpuolė ir pagrobė verslininką Saidą Zoką ir jo žmoną Daivą, nuvežė juos į užmiestį ir grasindami smurtu reikalavo pasirašyti skolos lapelius, diktavo ir vertė įrašyti į diktofoną "kompromatą" jūsų atžvilgiu. Sakykite, kodėl šį išpuolį prieš verslininką siejate su savimi?
- Būtent šį nusikaltimą įvardiju kaip maždaug septintą aštuntą puolimą. Matyt, buvo tikėtasi, kad mano pažįstamas verslininkas pateiks kokios nors informacijos... Dar prieš tai žinomas Marijampolės "veikėjas" Raikinas (jis laikomas dešiniąja Henriko Daktaro ranka, savotišku "daktarų" atstovu Suvalkijai) už tam tikrą atlygį ar paslaugas įkalbinėjo žinomą Marijampolės verslininką pateikti "kompromatą" apie mano neva "varomą" kontrabandą, kitus nusikalstamus dalykus. Tačiau šis nesutiko... Panašiai buvo įkalbinėjamas kitas Alytuje gyvenantis mano pažįstamas verslininkas. Atvykę šio miesto nusikalstamų struktūrų atstovai jam nurodinėjo mane "ištraukti pokalbiui" (matyt, tam, kad galėtų kokiu nors būdu susidoroti), antraip grasino sunaikinsią jo verslą (grybų supirkimą) Rusijoje. Tačiau ir šis nesutiko...
- Ar jums neteko susitikti akis į akį su savo "priešu" ir viską išsiaiškinti? Gal vis dėlto tai buvo ne jo darbas?
- Man nekėlė abejonių, kas visa tai organizuoja. Matyt, tai gerai suvokė ir mano "priešas". Pernykščio kovo pabaigoje kaip saugos tarnybos "Eksaras" akcininkas gavau pakvietimą į klubo "Zeppelinus" atidarymą (tai buvo prieš pagrobiant anksčiau minėtą verslininką S. Zoką). Jeigu būčiau žinojęs, kad ten susirinks visas miesto "pseaudo elitas", tikrai būčiau nėjęs. Nujaučiau, jog visko gali atsitikti, tad buvau budrus. Taip susiklostė, jog išeinantį iš tualeto H. Daktaras su savo dešiniąja ranka Vidmantu Gudzinsku (Guzu) mane sustabdė pokalbiui. Tąsyk Henytė prisiekė savo vaikų sveikata teigdamas, jog viskas, kas vyksta aplink mane, ne jo darbas. Esą tai darą priešai, kurių jis nepažįstąs... Tačiau vėliau išvardijo, jog tie priešai - tai vienas prokuroras ir vienas ONTT pareigūnas. Tuo pokalbiu H. Daktaras norėjo įrodyti, jog nėra mano priešas. Tačiau jau tada pats prisipažino, jog būtent jis iš Kaliningrado atvežė tuos rusus, tačiau esą ne savo noru - jam buvę liepta... Deja, neįvardijo užsakovų...
- Klausantis jūsų galima daryti išvadą, kad Kauno pareigūnai dirba ranka rankon su "šeimomis", o vilniečiai - geriečiai.
- Tikriausiai reikėtų kalbėti ne apie Kauną ar Vilnių, o apie konkrečius žmones. Tiek tų pačių kauniečių yra atvykę į Vilnių, kur jie toliau dirba tuos pačius darbus... Drįsčiau teigti, kad už tų pačių nusikalstamų struktūrų pinigus jie buvo "prastumti" į Vilnių. Kuomet apie tai kalbėjo generalinis komisaras - pasigirdo pašaipų. Tačiau iš to šaipytis galėjo tik tie, kurie buvo "žulikų" barikadų pusėje arba kurie visiškai nesuvokia situacijos. O Kaune aš tikrai pažįstu vieną kitą pareigūną, kuris vertina savo darbą ir atliekamas pareigas...
- Vis dėlto, kaip manote, kodėl būtent jūs pasirinktas tam tikru taikiniu?
- Apie tai galiu tiktai pamąstyti. Greičiausiai viskas būtų klostęsi kitaip, jeigu būčiau sumokėjęs prašomus pinigus jau pirmą kartą ar bent derėjęsis su nusikaltėliais, tačiau mano sąžinė tikrai švari - išgirdęs reikalavimą atsistojau ir nuėjau.
- Ar nebijote apie tai taip atvirai ir drąsiai kalbėti?
- O dar galima ko nors bijoti? Aš visuomet kartoju: man būtų tikrai baisu, jei turėčiau kokį pogrindinį verslą, kokius slaptus pinigus ar dar ką nors... Nuo chuliganų nė vienas nesame apsaugotas, bet į tas vietas, kur jaučiu realią grėsmę, neinu vienas, būnu pasirengęs viskam...
- O kaip įsivaizduojate ateitį?
- Net jeigu ta saujelė niekšelių taip ir toliau darys, neabejoju, atsiras stipresnė jėga, kuri neleis gyventi pagal šias taisykles. Galų gale visa tai praėjo ir išnyko. Žinoma, lieka banditizmas, kažkokios formos (tie patys narkomanai - labai didžiulė rykštė), bet kalbant apie bendrą situaciją, ilgainiui tų norinčiųjų, bet bijančiųjų bus daugiau, o tų norinčiųjų bet imančiųjų sumažės...
- Dėkoju už atvirumą.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
