Kęstutis ASTRAUSKAS
Kai nerūpi nei grūdai, nei daržas,
Kai nereikia ir šiukšliadėžių "kedent",
Ak, į Briuselį valdininkėliai veržias,
Kad galėtų ten gyvent ir žvengt.
Juk kaip gera nupenėtą kūną
Minkštoje kėdutėje pasupt,
O tautiečiai lai šiukšlynuos pūna,
Tegul utėlės juos graužia - nepasius.
Talpios valdininkų piniginės:
Eurai - bankuose, o litai - be vertės.
Nors ir suokia: "Mylim mes Tėvynę..."
Bet gobšumas sklinda iš širdies.
Ką daryti? Kur gali padėti
Tokią armiją besočių padlaižių?
Privalai kaip vabalas tylėti
Ir klausyti pažadų gražių.
Kai rinkimai priartės į Seimą,
Vėl saldainiai iš dangaus pabirs.
Taip seimūnai pamalonins kaimą
Ir orgazmą žemdirbiai patirs.
Kaip pašėlę vėl skubės prie urnų,
Vėl už tuos "pažadukus" balsuos.
Nors ir juokiasi, kad Seimas - "laivas durnių",
Neskiria jau melo nuo tiesos.
