Vakar (05.25) Lietuvos muzikos akademijos Mokomajame teatre įvyko ir oficialus, ir neoficialus režisieriaus Jono Vaitkaus jubiliejinis vakaras. Jo organizatorės Elvyros Vaitkuvienės dėka šventė netapo oficioziniu renginiu - didžiausias dėmesys atiteko režisieriaus-pedagogo mokiniams.
J. Vaitkus yra parengęs penkis aktorių ir du režisierių kursus. Turbūt nieko nėra nuostabiau, kaip atsidurti nedidelėje salėje, sausakimšai užpildytoje šurmuliuojančių mokinių. Pačios šmaikščiausios replikos ne tik pakreipdavo renginį vitališkumo link, bet ir padėjo puikiam vakaro vedėjui Taurui Čižui vadovauti visam veiksmui. Mokiniai vienas per kitą kilo į nedidukę sceną, vienu, kitu štrichu bandydami išreikšti savo profesinius impulsus - taip padėkodami ir pasveikindami savo Mokytoją.
Vakaras tapo tikru, nes nė vienas, stojęs akistaton prieš režisierių, nemelavo. Visos kalbos buvo net kiek bohemiškos, filosofiškai skaidrios. Kaip visada savo erudicija ir tolerancija nušvito Muzikos akademijos rektorius Juozas Antanavičius. Klausant tokio žmogaus, rodos, gera būti šios mokyklos auklėtiniu. Per tiek valdymo metų rektorius netapo nomenklatūriniu personažu. Jo kalba - ne tik plačios erudicijos, bet ir žmogiškų dalykų pavyzdys.
Gražiai priminęs, kad tautos kultūrą kuria asmenybės, J. Antanavičius profesoriui J. Vaitkui atidavė didžiausią pagarbą. Dekanė Ona Pakėnienė, šiltai pakomentavusi vis kritikuojamo Jono Vaitkaus “motyvus”, čia pat pasidžiaugė jo autentiškiausiomis pedagogo savybėmis, primindama nenuslūgstantį lietuvių ir kitataučių susidomėjimą būtent šiuo pedagogu. Subtiliu humoru pasižymintis kultūros viceministras Gintaras Sodeika J. Vaitkų pasveikino ir ministerijos, ir savo vardu. Nevengdamas šmaikščių pastebėjimų, primindamas, kad jie abu dėvi “pingvinų” kostiumus (abiejų padėtis to reikalauja), kompozitorius sužibėjo nepaprastu artistiškumu, nė kiek nenusileisdamas gausybei salėje sėdinčių aktorių.
Maloniai nustebino kino žmogaus Jono Vilimo pastebėjimai apie J. Vaitkaus aktores-moteris kine. Anot jo, šis režisierius kaip niekas kitas moka tiksliai atrinkti aktores pagrindiniams vaidmenims, tuo primindamas, kad J. Vaitkus galėtų būti ir kino katedros aktorinių disciplinų pedagogas. Iš aktorių mokinių didelę pagarbą Mokytojui pareiškė režisierius Oskaras Koršunovas, subtiliai prasitaręs, kad OKT tam tikru požiūriu yra ir Jono Vaitkaus teatras. Taip yra ne vien dėl to, kad jis - J. Vaitkaus mokinys, bet ir todėl, kad OKT pastatymuose dalyvauja daug J. Vaitkaus mokinių.
Prisimenant tiek Vaitkaus, tiek Koršunovo pastatymus, dingo ribos tarp aktorių laidų, tarp kartų - profesionaliame teatre amžiaus cenzas tapo visiškai nesvarbus. Regint tokią gausybę genialių teatro praktikų, kuriuos vien išvardyti prireiktų nemažai vietos, rodės, kad įmanoma su jais visais sukurti didelį polifoninį spektaklį. Subūrus juos visus, gimtų neapsakomai įdomi teatrinė feliniška šventė: visi originalūs ir nepakeičiami.
Tauras Čižas perskaitė ne vyriausybinius ar prezidentinius sveikinimus, adresuotus garsiam režisieriui-pedagogui, bet dviejų menininkų - Grigorijaus Gladijaus ir Ingeborgos Dapkūnaitės - žodžius. Tuo ir ypatingas J. Vaitkus, kad į jo šventę susirinko ne oficiozai, o patys artimiausi - jo vaikai. Net skeptikus netrukus sujungė palaima būti kartu.
Šalia Mokomojo teatro, fojė, buvo surengta dokumentinė J. Vaitkaus paroda. Kukli ekspozicija, tačiau turinys - sodrus. Kiekviena nuotrauka - atskiras pasaulis, atskiros istorijos. Vaitkus šalia Vytauto Landsbergio, Vytauto Žalakevičiaus, Majos Pliseckajos…
Lietuvoje kultūros žmonių šventės beveik nepakenčiamos - ypač teatralų. Vis rečiau tenka susidurti su atveju, kai nors vienas kultūrinis leidinys atskirai susidomėtų vienu ar kitu jubiliejumi. Spaudoje jie minimi tik pavienių žmonių iniciatyvos dėka. Toks “savų” požiūris į “savus” - ne atsitiktinis. Valstybė kultūrą nukišo į paraštes, nors žodžiu deklaruoja ką kita - tai tampa įprastu dalyku. Valstybėje, kurioje dar vis neišmokstama politikuoti, kiekvienas mažiausias politinis pirstelėjimas apuostomas iš visų pusių. Kiti įvykiai, įskaitant ir kultūrinius - nelyginant penkta šuns koja. Į Jono Vaitkaus šventę specialiai kviečiami žurnalistai nebuvo - jie su džiaugsmu ir neatėjo, prievartos šį kartą buvo išvengta.
Čia (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_26002$z_171936) skaitykite pokalbį su režisieriumi Jonu Vaitkumi.
