Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Trečiaklasė Simona į mokyklą kasdien atsineša po dešimt ar daugiau litų. Viskuo aprūpinta mergaitė nevengia pasityčioti ne tik iš nemokamą maitinimą gaunančių bendraklasių, bet - už akių - ir iš "mobiliako" neturinčių, "bobiškai" apsirengusių mokytojų...
Abiturientą Milvydą į mokyklą ir iš jos vežioja tėčio, Kaune gerai žinomo verslininko, vairuotojas. Kartais, kai tėvas būna išvykęs į užsienį, Milvydas važinėja taksi - į troleibusą ar mikroautobusiuką jo ir surišto neįkištum!
Tokių viskuo pernelyg aprūpintų vaikų, ko gero, rastume bet kurios mokyklos bet kurioje klasėje. Kaip ir tų, kurių tėveliai skaičiuoja dienas iki atlyginimo, užsuka tik į dėvėtų drabužių parduotuves, tik didelių švenčių proga nuperka dešros ar saldainių...
Kaip vaiką veikia pinigai? Kiek reikėtų duoti vaikui kišenpinigių, kad šis nesijaustų nei nuskriaustas, nei per daug "pasikėlęs"? Ar tėvai turėtų žinoti, kam vaikas tuos pinigus leidžia? Ar reikia skatinti pinigais už atliktus darbus, gerą mokymąsi? Tokie ir panašūs klausimai domina ne vieną šeimą. Pabandykime paieškoti atsakymų.
Pinigų duoti būtina!
Pasak Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos ilgametės darbuotojos Irenos Kierienės, vaikui ne reikia, o būtina duoti pinigų! Kiek? Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Mat skirtingai materialiai apsirūpinusios šeimos skirtingai ir atsakytų...
Anot Irenos Kierienės, visi šeimos nariai turi susėsti prie stalo ir smulkmeniškai suskaičiuoti šeimos mėnesio pajamas ir išlaidas. Priklausomai nuo to, kiek "laisvų" pinigėlių liks, dalį reikia skirti vaikų "kišenpinigiams". Tik suvokęs, kokios šeimos galimybės, vaikas, Irenos Kierienės įsitikinimu, supras, kad iš tėvų neturi teisės reikalauti daugiau, atitinkamai pakoreguos ir savo poreikius.
Pasiturinti šeima, anot I. Kierienės, vaikui gali skirti ir dešimt litų kasdieninių kišenpinigių, sunkiau gyvenantieji apsiriboja litu, tačiau turbūt neatsirastų šeimos, kuri išvis neduotų vaikams pinigų. Mat vaiko turimų kišenpinigių kiekis siejamas su jo prestižu bendraamžių kolektyve!
Tačiau jei šeimos pajamos - labai menkos, jei "atliekamų" pinigėlių lieka labai mažai? Kaip rasti "aukso viduriuką", kad sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai tarp pinigingų bendraamžių nesijaustų esantys antrarūšiai?
Pasak Irenos Kierienės, kartu su vaiku reikia išsiaiškinti, kodėl vienas ar kitas jo klasės draugas kišenpinigių turi daugiau. Gal šių vaikų tėvai daugiau uždirba, turi klestintį verslą, gal yra kas tas šeimas materialiai paremia; o gal paprasčiausiai šeimos linkusios išlaidauti, nemoka planuoti išlaidų...
Kad išmoktum naudotis pinigais, reikia jų turėti
- Vaikas turi gauti kišenpinigių, - neabejoja ir vilnietis psichologas Gediminas Navaitis.
Nes esą tik turėdamas savo pinigų vaikas išmoks jais naudotis! Kitas klausimas - nuo kokio amžiaus vaikui reikėtų duoti pinigų...
Kad aštuoniolikmetis turi turėti kišenpinigių, anot psichologo, turbūt niekas nedrįs abejoti. Šešiolikmetis, psichologo manymu, irgi neturėtų vaikščioti tuščiomis kišenėmis. Diskusijų neturėtų kilti ir dėl 14-12 metų amžiaus vaikų kišenpinigių. O štai pasiekus dešimties metų ribą psichologas siūlo stabtelėti. Dešimtmetis ar kiek jaunesnis vaikas, anot psichologo G. Navaičio, gali turėti pinigų, jei jis jau esąs pakankamai savarankiškas: gali vienas nueiti į kiną, nupirkti parduotuvėje produktų, nuvažiuoti į treniruotę ir pan. Tačiau kišenpinigiai dar neturėtų rūpėti aštuonmečiams ir jaunesniems. Kita vertus, anot psichologo, tokio amžiaus vaiką tėvai jau turėtų pradėti mokyti, kaip reikėtų leisti pinigus.
Ar tėvai turi nurodinėti vaikui, kam išleisti gautus pinigus? Visai ne! Vaikas, anot psichologo, pinigus turi leisti tam, kam nori - tik tuomet išmoks juos valdyti, kontroliuoti. Na, o tėvų pareiga - vaikui patarti. Pavyzdžiui, vaikui galima paaiškinti, jog už vieną litą galima nusipirkti krepšelį ledinukų, tačiau už tą patį litą galima įsigyti ir skanų šokoladuką; o keletą dienų pataupius įmanoma nusipirkti ir išsvajotą žaislą!
Anot psichologo G. Navaičio, nereikia turėti iliuzijų, kad vaikai iškart mokės su gautais pinigėliais elgtis: neišleis jų niekniekiams, taupys. Juk esą ir suaugusieji daug pinigų iššvaisto niekams (po to gailisi), tai kaip galima dėl panašių dalykų širsti ant vaikų?
Kita vertus, pasitaiko ir ypatingai taupių vaikų. Ar per didelis polinkis į pinigus vaikui nepakenks?
Anot psichologo, nėra nieko smerktina, jei vaikas nori taupyti. Mat taupymas, kaip ir pinigų leidimas, yra tam tikras pinigų tvarkymo, elgesio su pinigais, mokymosi juos valdyti būdas.
- Neišmokęs pinigų taupyti, vaikas neišmoks jų ir leisti, - tvirtino psichologas.
Kita vertus, anot G. Navaičio, tėvai turėtų išsiaiškinti, kam vaikas pinigus taupo, ką už juos planuoja įsigyti... Štai sukrečiantis pavyzdys: prieš kurį laiką nepilnametė vilnietė, susitaupiusi nemenką pinigų sumą, nuvyko į privačią kliniką ir... išsioperavo gimdą! Kad galėtų ramiai "eiti laukais"! Atrodo, šiuo atveju reikėtų kaltinti ir per mažai paauglei dukrai dėmesio skyrusius tėvus, ir tokią medicininę paslaugą suteikusius medikus. Pastarieji turi savų argumentų: brangiais kailiniais apsirengusi, auksu nusikarsčiusi, makiažą pasidariusi mergina, girdi, neatrodė esanti nepilnametė...
Supažindinkite su pasekmėmis!
O ką daryti tiems vaikams, kurių tėvai gyvena ties skurdo riba ar ir žemiau jos, neišgali atžaloms skirti kišenpinigių? Ar šie vaikai nepasuks nusikalstamu keliu - nepradės kišenpinigių "susikombinuoti" apvogdami mažesniuosius, reketuodami silpnesniuosius?
Pasak I. Kierienės, deja, taip jau yra. Teismuose daugėja baudžiamųjų bylų, kuriose teisiamieji - vos 14-16 metų spėję sulaukti paaugliai, kaltinami plėšimais (dažniausia - kelių litų arba mobiliojo telefono atėmimu). Beveik visi tokie plėšikai, anot I. Kierienės, iš labai sunkiai besiverčiančių šeimų. Tačiau pažymėtina ir tai, jog nė vienas iš jų už savo grobį nepirko duonos ar sąsiuvinio - išleisdavo rūkalams, kompiuteriniams žaidimams, baruose... Deja, kol kas niekas negali pasiūlyti recepto, kaip nuo tokių reketuotojų apsaugoti vaikus. Patarimas tik vienas: nuskriausti mažieji neturėtų to nutylėti - apie nepilnamečius reketininkus būtina nedelsiant pranešti mokyklos administracijai, policijai. O patiems, žinoma, stengtis nedemonstruoti savo kišenpinigių, mobiliojo telefono, kitų vertingų daiktų.
Psichologas G. Navaitis nemano, kad iš tėvų negaunantieji kišenpinigių staiga ims ir pradės pinigus atiminėti iš jų turinčiųjų (žinoma, vienas kitas atvejis gali pasitaikyti). Juk esą ir kai kurie suaugusieji negauna daugelio dalykų, kuriuos trokšta turėti, tačiau nepradeda vagiliauti, apiplėšinėti kitų.
Pasak žymaus psichologo, kišenpinigių negaunantis vaikas (ypač paauglys) iš tiesų jaučiasi labai prastai. Vaiko esą nenuteiksi, kad jis jaustųsi kaip vienuolis, kai su nepritekliais labai sunku susitaikyti net suaugusiesiems...
Kad vaikui nekiltų noras nusikalsti (ką nors apvogti, apiplėšti), psichologas siūlo vieną gerą patarimą: tėvai (globėjai, mokytojai) turėtų drauge susėsti ir papasakoti apie galimas tokio žingsnio pasekmes. Ir pats psichologas esą ne kartą buvo atlikęs tokį eksperimentą. Štai vienas vyriškis už 500 litų grobį buvo nuteistas kalėti pusantrų metų. Vadinasi, įvykdyto nusikaltimo finansinė nauda jam - tik po nepilną litą per dieną! O jei, girdi, tektų pakliūti už grotų už kelis litus? Išvada peršasi viena: nusikalsti neverta, neapsimoka!
Psichologo nuomone, būtų labai gerai, jei tėvų nepakankamai materialiai aprūpinami paaugliai turėtų galimybę kur nors įsidarbinti. Deja, šiais laikais darbą sunkiai susiranda ir suaugusieji, tad vaikams - tuo sunkiau.
Saikingi kišenpinigiai vaiko neišpaikins
1. Ar duodate vaikui kišenpinigių, ar žinote, kam jis juos išleidžia?
2. Ar skatinate vaiką pinigais už atliktus buities darbus, gautus gerus pažymius?
3. Kaip, jūsų nuomone, vaiką veikia pinigai?
Igoris Ksendzovas, Policijos departamento prie VRM Kriminalinės policijos biuro komisaras:
1. Mano antraklasis sūnus Andrius kasdien eidamas į mokyklą gauna po 80 centų ar 1 litą. Šiuos pinigus jis praleidžia bandelėms (už pietus sumokame atskirai).
2. Jei vaikas susitvarkė savo kambarį ar, išgėręs arbatą, išsiplovė puoduką, nemanau, kad už tai jam reikėtų sumokėti. Už gautą gerą pažymį irgi niekada nei aš, nei žmona sūnaus neskatiname pinigais - vaikas pats turi norėti gerai mokytis - ne dėl pinigų! Beje, Andrius puikiai žino, už ką kišenpinigių gali negauti - jei gaus pastabą, iškrės kokią šunybę.
3. Visur reikalingas saikas. Blogai, jei vaikas turi per daug pinigų - tuomet pradeda juos švaistyti, išlaidauti. Vaikui reikia nuolat priminti, kad pinigai iš dangaus nekrenta, kad juos reikia užsidirbti.
Eglė Paužienė, psichologė iš Kauno:
1. Antraklasė ir trečiaklasė dukrelės pietus valgo mokyklos valgykloje, tačiau kartais gauna ir kišenpinigių. Juos dažniausiai išleidžia vaikiškiems žurnaliukams. Griežtos kontrolės, kam leisti pinigėlius, nėra - tik susitarimas, kad nederėtų tuščiai išlaidauti. Jos, atrodo, tai supranta. Pavyzdžiui, užuot prisipirkusios kramtomosios gumos, mieliau nusiperka mišrainės... Kartais gautus pinigėlius dukrelės įsimeta į taupyklę.
2. Nei už gerus pažymius, nei už buities darbus pinigais dukrų neskatiname - pagiriame, padėkojame, pasidžiaugiame. Mat pradėjus elgesį vertinti pinigais, vaikas gali nuvertinti tikrąsias žmogiškąsias vertybes...
3. Kad šeimoje nekiltų "piniginių" problemų, tėvai turėtų nustatyti tam tikras taisykles, kaip vaikas gautus pinigus turėtų leisti. Manau, svarbiausia - geri šeimyniniai santykiai, supratimas, pagarba, meilė, švelnumas, o ne materialinės vertybės, pinigai.
Dangutė Mikutienė, Seimo narė (Trakai):
1. Mano trylikametis sūnus Narimantas kasdien gauna po 4-5 litus. Šių pinigų jam turi pakakti ir pietums mokykloje, ir smulkioms išlaidoms. Be to, dar turi padaryti ir gerų darbų - išsiurbti kilimus, sutvarkyti kambarius, išplauti indus... Sūnus intensyviai sportuoja, tad dalį gautų pinigėlių praleidžia kelionei į treniruotę ir atgal. Žinau, jog kažkiek turi susitaupęs.
Mažoji Ringailė lanko vaikų darželį, tačiau matydama, kad pinigėlių gauna brolis, kartais paprašo ir ji. Dukrytė nenori jų gauti veltui - neprašyta palaisto gėlytes, nuvalo dulkes. Gautus centukus ji meta į taupyklę.
2. Vasarą, kai sūnus nuvažiuoja pas močiutę, nemažai užsidirba - ravi daržą. Beje, šiemet Narimantas nusprendė, jog už skirtingų daržovių lysvę reikia skirtingai ir mokėti - taip sakant, padidino "taksą". Manau, kad tai nieko bloga - kai vaikas žino litų vertę, gerai pagalvoja ir prieš juos išleisdamas.
Už pažymius sūnus pinigų negauna - gal dėl to ir mokosi ne taip gerai, kaip norėtųsi? (Narimanto pažymiai - devintukai, aštuntukai - V. G.). Manau, kad pinigais skatinti už mokymąsi nereikėtų - tai vaiką žaloja.
3. Jei vaikas moka elgtis su pinigais, gali turėti jų daug - nieko blogo neatsitiks. Kas kita, jei yra priešingai.
Monika (namų šeimininkė iš Prienų, nenorėjusi sakyti savo pavardės):
1. Turiu tris mokyklinio amžiaus vaikus. Visi jie mokykloje gauna nemokamą maitinimą - tai šeimai didžiulė parama. Kišenpinigių jie gauna tik retkarčiais, ir tai ne po daug - po keliasdešimt centų. Iš socialinės pašalpos gyvenančiai šeimai ir vienas litas - dideli pinigai.
2. Ne, nes neturiu iš ko. Vaikai tai puikiai jaučia ir niekada nei už padarytą darbą, nei už gautą geresnį pažymį neprašo jokio atlygio.
3. Jei vaikas gerai auklėjamas, mokomas, kaip reikia gyventi, pinigai tokiam pakenkti neturėtų. Jei namuose nėra tvarkos, vaikas kiek nori, tiek ir gauna, kur nori, ten pinigus švaisto, nežino jų vertės, jau blogai.
