Ši savaitė pažymėta iškilmingiausiomis metų datomis: Pasaulio lietuvių dainų šventė, Mindaugo karūnavimo jubiliejus, paminklo atidengimas, prie to nemažiau prisidedantis svarbus praktinis reikalas - Gedimino prospekto ir T. Vrublevskio gatvės atidarymas. Ritualai kaip visada grįsti praktiniais dalykais. Bet klausimas lieka dėl pačių ritualų.
Prisimenu iš vaikystės tą pojūtį - daug žmonių stovi Vingio parke ir linguoja dainuoja. Žalgirio stadiono su šokių diena nemėgau, tėvai tempdavo, o aš kentėjau iš nuobodybės. Vingio parke kažkaip viskas būdavo natūraliau. Bet visada pavydėdavau tiems žmonėms, kurie dainuodavo. Ne dėl to, kad dainų nemokėjau - tiesiog negalėjau dainuoti. Vėliau galėjau traukti prie stalo, su draugais. Dar vėliau ir Vingio parke - tiesa, jau per “Jesus Christ Superstar” koncertą mylimajai spiegiau į ausį tai, ko, mano manymu, nepatraukdavo Mikutavičius ar Jačėnas. Bet negalėjau giedoti (tiksliau būtų - “dainuoti”, bet “giedoti” kažkaip čia man skamba tiksliau) viešai su tauta. Kaip ir šaukti “Gėda” ar dar kažką per Sąjūdžio mitingus, nors į juos ėjau. Tokius kaip aš uolūs giedotojai pavadina “ne tauta”, bet leiskite jau man spręsti apie priklausomybę. O dainavimas viešai galbūt yra ta laisvės išraiška, kurios aš, būdamas tipiškas nusocialintas, juo labiau nupatriotintas sovietinės mokyklos produktas, pasiekti neįstengiau. Ir nemaniau, kad buvau vienas.
XXI amžius vis dėlto nubrėžė simbolinę ribą, kuri šiandien ir užduoda įvairiuose žiniasklaidos forumuose diskusiją, ar dar reikalinga - ir kur ta reikmė - Dainų šventė. Tautai, kuri tapo pavyzdine vartotoja ir dienų dienas praleidžia prie kompiuterių. Kaip senieji ritualai dera prie naujų technologijų pakoreguotų smegenų?
Vienas iš pasigirstančių atsakymų yra “alternatyva”. Alternatyva užsienio produkcijai, kuri klesti visur - nuo reklamos iki Holivudo filmų. Bet gal tai greičiau noras nei realybė - kad šis lietuviškas realus “blokbasteris” už 2,7 mln. Lt iš kultūros biudžeto atsvertų šimteriopai brangesnius amerikietiškus produktus. Maždaug - “Vienui vieni” prieš “Žiedų valdovą”. Deja, vienai tautos daliai bus Dainų šventė, bet kita dalis gali ją ir ignoruoti. Patrauks nebent į “Velnio nuotaką” ir jokios alternatyvos čia nebus.
Problema, manau, yra pats dainavimo supratimas. Lyginimai su latviais ar estais - ne mūsų naudai, bet to negalima pateisinti ir faktu, kad jų dainų šventės prasidėjo bent 50 metų anksčiau už lietuviškas. Tie 50 metų iš XIX amžiaus šiandien nieko nereiškia, Dainų šventė daugumai yra šventė iš sovietinio laikotarpio ir nėra nutiesta jokių - nei istorinių, nei juo labiau populiaresnių tiltų į tarpukario Lietuvą. Beje, ir joje, regis, supratimas apie dainavimą buvo panašus: paradas ir dainų klausymasis, o dalyvavimas - tik dalyviams. Latviai ar estai, pasiimdami dalijamus per šventę tekstus, skatinami patys noriai dalyvauti, ir čia turime reikalą su individualiu (t.y. protestantiškos pasaulėžiūros) apsisprendimu ir laisvės supratimu. Lietuviai tautiškąją karaokę keičia į koncertą, kur ilgą laiką buvo dalyvaujama ausimis, širdimi, bet ne balsais, galinčiais “suteršti” didžiulio choro harmoniją.
Dar įdomiau, kad už tą “pritariantį” dalyvavimą reikia mokėti ir net nepigiai. Sutikčiau su tokiu principu, jei visos įplaukos - o pelnas bus tikrai nemažas ir garantuotai viršys valstybės skirtus pinigus - atkeliautų iki biudžeto, skirto tik kultūrai ir galbūt net tikslinėms reikmėms. Deja, to nebuvo suformuluota, apie tai net, regis, nepagalvota ar bent jau tikrai nepaskelbta, ir pinigus pasiglemš kiauras valstybės maišas.
Sovietinį palikimą, kad ir kaip pasirodys keista, reprezentuoja ir “Kartų vakaras” su “Velnio nuotaka”: juk miuziklas sukurtas itin brandaus socializmo laikais ir šiandien tik didesni akcentai apie mitologiją, Kazio Borutos romaną atsvertų prisiminimus apie tą laikotarpį. Tačiau pabrėžiamas rezistencinis miuziklo pobūdis (“neįtikėtina, kad ir tais laikais buvo sukurtas toks kūrinys”, teigia reklamos ir reportažai) ir visiškai komercinis renginio stilius, ryškinantis, kaip dabar įprasta posocialistinėse šalyse, “atminties industriją”, leidžiančią susikrauti nemažus pelnus iš praeities.
Todėl į klausimą, kokia šiandien reikalinga Dainų šventė, galima atsakyti pora žodžių - ne tokia. Ji savo forma visai įmanoma, tačiau šalia visų rūpesčių dėl jos organizavimo visiškai nepasirūpinta šventės ideologija. Arba - šventė, išvaduota iš sovietinių laikų ideologijos, tapo jokia - sovietinio ar paradinio nepakeitė kitas turinys. Yra tik žodis “tradicija” ir “reikia”, tačiau kam - nepamąstyta. Dalyviai, kaip ir anais laikais, ties gultus mokyklų sporto salėse, prievartą pakeis “patriotiškumo” ar “savanoriškumo” sąvokos - bet šiandien šventė tikrai dar netapo laisvu laisvų žmonių suėjimu ir balsais, laisvais nuo preciziškos partitūros. Tad tenka laukti dar keletą metų, kurie bus jau ne tokie jubiliejiniai, kad atsakytume į klausimą, ar tik aklai tęsime tradiciją, ar dar ir šiandien tai mums kai ką reikš.
