Trečiadienį (05.14) prasideda tarptautinis kino festivalis Kanuose. Pats garsiausias, prestižiškiausias. Bet, deja, ten. Ar įmanoma įsivaizduoti mažesnio masto, bet prestižišką kino festivalį ir išprotėjusias dėl kino žvaigždžių fanų minias čia, pas mus? Ar įmanoma įsivaizduoti ligonį su diagnoze - “pakvaišęs dėl kino”? Mūsų vasara atrodo, deja, visai kitaip ir Kanai toli ne vien geografiškai.
Vasara kino teatrams ir kino platintojams reiškia nuostolius, tuščių salių metą. Bet jis prasidėjo gerokai anksčiau, nei spėjo atšilti orai. Dar žiemą buvo konstatuota, kad net trys pagrindiniai populiariausi filmai kartu sudėjus nesurenka tos sumos pinigų ir to skaičiaus žiūrovų, kuriuos prieš metus “paimdavo” vienas beveik vidutinis filmas. O šylant orams situacija visai suprastėjo ir vienetais galima skaičiuoti žiūrovus, apsilankiusius viename ar kitame tikrai gerame filme.
Man bilietas į Spike’o Lee “25 valandą” naujojoje “Coca-Cola Plazoje” kainavo 16 Lt. Tiek, regis, jis kainuoja jau nuo 13.00 val., kada kino teatrui “prasideda” vakaras. Sekmadieniais vaikams - jokių nuolaidų. “Akropolio kinas”, priklausantis tiems patiems suomiams, taip pat nebelepina akcijomis po 1 Lt. Išsigelbėjimas - “Lietuva”, bet ji buvo padariusi pauzę ir pirmojo ekrano teisės dažnai neturi. Rezultatas - į “25 valandą”, Edvino Pukštos skaičiavimais, atėjo 971 žiūrovas, filmas surinko 13 959 Lt ir užima 54 vietą šiais metais rodytų filmų šimtuke. Ko norėti, kai pagaminta tik viena kopija, iki kitų miestų ji dar nenukeliavo. O puikus filmas. Kaip ir “Valandos”, užimančios šimtuke 17 vietą. Pirmo ryškio žvaigždės dar sutraukia žiūrovus, bet filmą, įtariu, gelbsti ir tai, kad jis rodomas “Lietuvoje” ir kad jo yra 3 kopijos. “Valandos”, kaip ir Spike’o Lee juosta - “Lietuvos” žiūrovo, pratusio prie kito, ne pramoginio kino, filmas. O tas žiūrovas nei turi noro ateiti į kokakolos kino fabriką, nei turi tiek pinigų. Turintys pinigų seniai užsiėmę vietas savo svetainės namų kino teatre.
Bet tai - ne vien pinigų problema, nors ir jų. Viskas, regis, paradoksaliai prasidėjo nuo naujo kino teatro atidarymo. Abejoju, ar suomiai dabar bandys dar statyti kino teatrus Kaune ar Klaipėdoje, kaip žadėjo. Vien dėl prastos vadybos ir kainų politikos žiūrovai, užuot plūdę į kino teatrus (pageidautina buvo - į “Plazą”), juos apskritai paliko. Nes 20 Lt prašalaičiui ir 30 Lt “vipui” atbaidė abi homo cinefilus rūšis ir jokie sumažinimai iki 16 Lt jau nieko nebedomina. Trumpam buvo persimesta į “Akropolį”, bet žvilgsnis į jį taip pat be susižavėjimo. Ypač kino prasme. Ištrauka iš nugirsto pokalbio mikroautobusėlyje: “Kur važiuoji?” - “Į kiną “Akropolyje” - “Ką žiūrėsi?” - “Ai, nežinau, kas bus”. Vadinasi, važiuojama į kiną kaip į bet ką. Kaip nusipirkti bet ko, jei šaldytuvas tuščias - koldūnų, krabų lazdelių ar pieno. Viskas tiks, nes ne gurmanas ir nieko vakarienei neplanuoja.
Po “Finnkino” diktuojamų kainų “Plazoje” “Akropolis” buvo suomių išsinuomotas kaip “streiklaužys” - kad nedrįstų mažinti kainų. Tikslas ne tik pasiektas, bet ir viršytas - kino kainų stachanoviečiai atbaidė nuo kino visus. Bilietai į “Vilniaus pavasarį” dar gelbėjo, nes buvo po 5 Lt, bet festivalio nuotaikos nesukūrė. “Coca-Cola Plaza” pasirodė tikru kino žiūrėjimo fabriku: atėjai, nusipirkai bilietą, pažiūrėjai kiną, buvai kaip avis išvaryta ilgu koridoriumi skerdyklon, t.y. atgal prie kasų. Jokio festivalinio šurmulio ir bendravimo, jokių pasisėdėjimų prie kavos puodelio.
Po to sulig dangoraižių griausmu žlugo “Naujasis Rusijos kinas”. Didžiojoje “Lietuvos” salėje - 40 žiūrovų. Tris ketvirtadalius salės surinko tik Piotro Todorovskio “Meilužis” - Olego Jankovskio dėka. Lenkų kino savaitė - vėl fiasko. Niekas nebenori eiti į kiną.
Nes kino reklama pasidarė adekvati dantų pastos reklamai - kasdien kažkoks plotas jai skiriamas, jis anonsuojamas, vertinamas, bet vangiai, kaip ir tie plotai skaitomi neką aktyviau. Trumpai tariant, tai jau atsibodo. Ar publikai reikia ko nors naujesnio? Vėl grįžti prie teatralizuotų kino premjerų? Akcijų? Vargu bau tai ką nors pataisytų, nes akcijų ir šiaip visi sotūs, bet, atrodo, nesotūs vieno dalyko - gero kino. Ir požiūrio į kiną.
Ir čia jau kalta net ne “Coca-Cola Plaza” su savo kainomis, bet “Lietuva”. Tiksliau, jos šeimininkai. Štai ką reiškia, sakytum, nedidelė, bet jau metų pauzė kultūroje: “VP Market” nusipirktas kino teatras metus vegetavo, nežinodamas savo ateities. Premjeros vyko, bet nebe taip aktyviai, kol pirmojo ekrano teisę pakeitė trečiojo ekrano dieta. Įdomesnis kinas taip pat ėmė aplenkti mūsų kino rinką, o galimų jos subjektų, t.y. žiūrovų, čia pakanka. Pagaliau mažinamas kopijų skaičius ir kitus miestus geras filmas pasiekia po mėnesio ir daugiau - kas tada prisimena, ką skaitė laikraščiuose prieš mėnesį? Ilgus metus “Lietuva” duodavo startą ir toną ir nieko čia nepadarysi - kino teatras pačiame centre, patogus, geras, puiki vieta susitikimams. Ir įprotis jau buvo išugdytas. Pabandykite dabar pakeisti šį kinematografišką Pavlovo refleksą ir kasytis ranką, kai niežti galva. Bandymai pasibaigė šiandienine padėtimi.
Šiandien “Lietuvai” aiškiau. Ta pati ilgametė entuziastinga direktorė Vida Ramaškienė, įsteigusi UAB “Europos kinas”, keletui metų išsinuomavo “Lietuvą” iš “VP Market” ir gali leisti vėl gaivinti kiną. Jau paduota paraiška ten kitais metais rodyti “Kino pavasario” filmus, organizuoti suomių kino savaitę ir t.t. Pagaliau gal grįš ir pirmojo ekrano teisė. Kino rinka vėl turi visas prielaidas atgyti, bet čia jau reikia žiūrovų balsavimo savo kojomis - atstatyti tą išbalansuotą Pavlovo refleksą. Kad vėl jie plūstų kaip į Kanų kino sales. Kuriose, kiek man žinoma, jau sėdi ir pati “Lietuvos” direktorė, ieškodama naujų filmų.
