Alytaus rajone, Kumečių kaime, savo namų kieme, rastas Vytauto Žvinakevičiaus (61 m.) lavonas sumuštu veidu. Kruvinas nelaimėlis gulėjo ant namo laiptelių tarsi pašarvotas: jo kojos buvo suglaustos, o rankos sudėtos ant krūtinės. Į įvykio vietą atskubėję teisėsaugininkai netruko nustatyti, kad išvakarėse V. Žvinakevičius drauge su keliais kaimo vyrais vaišinosi kaimyno Sigito Jakubausko namuose. Vaišėse dalyvavo ir netoliese gyvenantis Jonas Žėkas (51 m.), tarp kaimynų garsėjantis savo ūmiu būdu. Vietiniai gyventojai tikina, kad įkaušęs Jonas kiekvienam siūlydavo galynėtis, lenkiant pirštus, o pralaimėjęs neretai savo apmaudą išliedavo, smogdamas laimėtojui į veidą. Todėl daugelis kaimiečių kauštelėjusio J. Žėko vengė ir su juo bendraudavo nenoriai. Nors J. Žėkas su ligotu V. Žvinakevičiumi tąkart pirštų tvirtumo nebandė, tačiau, pasak liudininkų, konfliktas tarp jų kilo dėl "grynai vyriškų kalbų". Kilus muštynėms, dešimt metų jaunesnis Jonas savo oponentą stipriai sumušė. Manoma, kad vienas į veidą kliuvęs smūgis buvo lemtingas, ir Vytautas susmuko nebegyvas. Tuomet J. Žėkas, padedamas S. Jakubausko, nebegyvą kaimyną nutempė į jo sodybos kiemą. Pakeliui, prie ūkinio pastato, liko gulėti nuo kojų nusmukę nelaimėlio batai. Apgirtę vyrai "pašarvojo" savo auką ant akmeninių jo namo laiptelių ir pasišalino.
V. Žvinakevičius, ilgus metus gyvenęs ir dirbęs Kaliningrado srityje, Kumečiuose garsėjo kaip eruditas, nors gyveno labai skurdžiai. Kol užteko pinigų, vyriškis nuolat prenumeravo net kelis laikraščius, dažnai lankėsi kaimo bibliotekoje. Pasiligojusį ir nuolatinės depresijos kamuojamą Vytautą nuoširdžiai globojo Miroslavo seniūnijos, kurios pakraštyje yra Kumečių kaimas, seniūnas Jonas Juravičius. Seniūnas nuolat ragino vyriškį rašyti memuarus ir rūpinosi, kad jis laiku apsilankytų pas gydytojus. Tačiau Vytautas medikų išrašytų vaistų dažniausiai nenusipirkdavo, nes labai taupė pinigus.
