Mantas LIDEIKIS
Recidyvisto ir žiauraus nusikaltėlio neperauklės jokie kalėjimai. Tą patvirtina liūdni faktai - už nužudymą kalėjęs ir anksčiau laiko paleistas į laisvę kaunietis - pasitaikius pirmai progai ir vėl nužudė žmogų. Beje, auka pasirinko savo tikrą tetą.
Kauno priemiestyje Garliavoje, ramioje Mizaros gatvelėje, daugiausia įsikūrę privatūs namai, tačiau pačiame jos gale stovi ir pora keturių aukštų daugiabučių. Viename iš jų ir gyveno Eufemija Stasevič (59 m.) su šeima.
Laikui bėgant šeima išsibarstė - vyras numirė, vienturtis sūnus persikraustė gyventi į netoliese esantį Kauną. Pensininke tapusi moteriškė bute liko viena. Todėl Eufemija galbūt net apsidžiaugė, kai kuriam laikui pas ją pagyventi pasiprašė Jonavoje gyvenančios sesers sūnus Viktoras Skromovas (36 m.).
Pernai spalio mėnesį išėjęs iš kalėjimo vyriškis pas savo motiną apsistoti nepanoro - ieškojo gyvenamosios vietos arčiau didmiesčio. palyginti su Jonava, Kaunas juk žadėjo ir kur kas geresnes perspektyvas. O ir Eufemija tikriausiai pagalvojo, kad vyriškos sūnėno rankos gali ir praversti. Be to, dviese juk ir gyventi drąsiau - visko juk šiais laikais pasitaiko.
Deja, suteikdama sūnėnui prieglobstį moteriškė tikriausiai nė nepagalvojo, kad priglaudžia užantyje gyvatę ir jog tai jau paskutinė paslauga giminaičiams jos gyvenime.
Tiesą sakant, Viktoras neilgai pas ją ir gyveno. Jam netrukus tetos draugija pabodo ir jis palikęs tetą, kurį laiką gyveno prieglaudos namuose, skirtuose į laisvę išėjusiems kaliniams. Tačiau prieš kiek laiko vyriškis vėl pasirodė pas tetą.
Artimiausi kaimynai, dažniausiai bendraudavę su Eufemija, pasakojo netgi akyse šio vyro nematę. Tik kartais girdėdavę stiprų vyrišką balsą sklindant iš pirmame aukšte esančio Eufemijos buto. Kai kurie net nežinojo, jog tai jos giminaitis. Pasibaksnoję alkūnėmis žmonės šypsojosi - ar tik porą metų našlavusi Eufemija nebus gyvenimo draugo ramiai senatvei susiradusi?..
Bendrauti su kaimynais vengė ir pats Viktoras. Gali būti, kad jis nenorėjo galimiems naujiems pažįstamiems apie savo nelengvą gyvenimą pasakoti - už grotų juk praleisti vos ne 9 metai. O gal jau ir buvo numatęs savo piktus kėslus įgyvendinti ir tiesiog nenorėjo, kad jo veidas kitiems būtų žinomas.
Ir štai vieną dieną Eufemija staiga prapuolė. Dingo ir griausmingasis balsas iš jos buto. Tame pačiame aukšte greta gyvenantiems kaimynams po poros dienų kilo negeri įtarimai. Žmonės nutarė dirstelėti į kaimynės butą, nes durų, kad ir kiek skambintum ir belstum, niekas neatvėrė. Apėję iš tos pusės, kur į lauką atsiveria pensininkės buto langai, kaimynai pažvelgė vidun. Kambario užuolaidos dienos metu buvo aklinai užtrauktos. O žvilgtelėjus pro virtuvės langą prieš akis atsivėrė nemalonus vaizdas - buvo regėti po butą išbarstyti ir išmėtyti daiktai.
Kol kaimynai tarėsi, ką reikėtų daryti, kaip tik motinos aplankyti atvyko sūnus. Jam gyventojai ir pasakė, jog namuose, galimas daiktas, nutikusi bėda. Šis savo turėtu raktu atrakino duris. Liudytojų žodžiais, tuomet iš buto ir tvokstelėjo smarvė. Ji ypač sustiprėjo, kai sūnus atvėrė uždarytas kambario, kuriame ir gulėjo mirusios šeimininkės kūnas, duris.
Pasak žmonių, pritrenktas reginio ir tvaiko, jos sūnus į laiptinę išsvirduliavo ir be jėgų atsisėdo ant laiptų. Tuomet apie įvykį jau ir buvo pranešta policijai.
Kad moteris mirė ne savo mirtimi, pareigūnai įsitikino netrukus. Ant jos kūno ekspertai aptiko mirtį sukėlusias tris durtines-pjautines žaizdas krūtinės ir pilvo srityse. Tapo aišku, jog Eufemija nužudyta, o svarbiausias žmogžudystės tikslas - apiplėšimas.
Štai tuomet įtarimai ir susitvenkė ties prašapusiu įnamiu sūnėnu Viktoru. Jis netrukus buvo susektas, vienoje landynėje sulaikytas ir uždarytas į areštinę. Jis neneigė pareigūnams galėjęs nužudyti savo tetą, tačiau teigė neprisimenąs, kaip tą padarė. Mat buvęs apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotikų. Šiuo metu teismas jau yra leidęs vyriškį suimti 3 mėnesiams.
Jog tai šio giminaičio darbas, neabejoja ir patys kaimynai. Mat vieniša gyvenusi E. Stasevič nemėgo kompanijų ir nepažįstamų žmonių pas save nesikviesdavo, itin geros širdies moteris, neatsisakydavusi padėti visiems, kas į ją kreipdavosi pagalbos. Tik iš pensijos gyvenanti moteris ne vienam pritrūkus paskolindavo ir pinigų.
Kaip jau buvo užsiminta, pačiam Viktorui žmogžudystė - anokia čia naujiena. Už itin žiaurų nužudymą jis dar 1997 metais buvo nuteistas 11 metų nelaisvės. Buvo išleistas atkalėjęs 8 su puse metų jam skirtos bausmės.
