Pinčiukas ieško darbo
Sugalvojo Liuciferis pragarą restruktūrizuoti, tad velniui Pinčiukui vietos jame nebeliko.
- Gaila skirtis su tavim, Pinčiuk, padorus velnias buvai, - susigraudinęs kalbėjo Liuciferis; po restruktūrizavimo jo ragus slėpė angliškas cilindras, o raudoną nuplikusį pasturgalį patikimai dengė triacetato pluoštas. - Dabar tavo pareigas atliks kompiuteris, - tęsė Liuciferis. - O tau linkiu susirasti kitą vietelę. Gal dar šiltesnę.
Atsisveikino Pinčiukas su savo sėbrais, atsibučiavo ir iškiūtino naujos tarnybos ieškoti. Užeina pas ūkininką.
- Ką moki dirbti? - paklausė ūkininkas.
- Moku smaugti, dusinti ir dervą virti! - išpyškino Pinčiukas.
- Tokių profesijų čia nereikia, - atsakė ūkininkas. - Jei mokėtum šieną grėbti, karves melžti, tada gal... Bet ir tai tik už pilvą. Mes ir patys vos gyvi...
Policijoje Pinčiuko kvalifikacija beveik atitiko reikalavimus. Bet sužinojęs, kad už tą pragarišką darbą gaus tik faraonišką kepurę ir kelis šimtus priedo, pasipurtė:
- Ne, nesuderėsime.
Buvo užsukęs Pinčiukas ir į Gedimino 11. Deja, ir čia nepasisekė.
- Smaugti, dusinti mes ir patys mokame, bičiuli, - paplojo jam per petį aukšto rango kanceliaristas. - Jei buvai kaime, galėjai matyti, kiek ten leisgyvių. Greitai visi kojas pakratys.
Maloniai pasikalbėjęs su aukštuoju kanceliaristu sliūkina Pinčiukas toliau tarnybos ieškodamas. Tik tas pilvas vis gurgia, urzgia, vis ėdalo reikalauja. Ir kuo toliau žengia vargšas, tuo smagiau žarnynas groja. Kai ta simfonija visai įkyrėjo, nusprendė Pinčiukas kreiptis į Darbo biržą.
- Esu prityręs velnias. Moku smaugti, dusinti ir dervą virti, - raportavo pačiam biržos direktoriui.
Pažvelgė direktorius į Pinčiuką ir pilnu užuojautos balsu tarė:
- Šitie sugebėjimai - ne deficitas. Su jais konkurencijos darbo rinkoje nelaimėsi.
- Tai ką man daryti? - vos išlemeno velnias, o jo pilvas pridėjo: gur-gur-gur, brrrr.
- Persikvalifikuoti! - iš karto ir labai guviai atsakė direktorius. - Šiuo metu labai stinga angelų.
- Ko? - nesuprato velnias.
- Angelų.
Nusikvatojo Pinčiukas už gurgiančio pilvo susiėmęs, taip nusižvengė, kad net voratinkliai palubėje išdribo, o direktoriaus sekretorė pravėrė duris, matyt, negalėdama atspėti tokio neįprasto šioje įstaigoje linksmumo priežasties.
- Man į angelus? - kvatojo ir prunkštė Pinčiukas. - Aš gi licencijuotas velnias. Aš angelo antipodas. Aš...
Kiek laiko šitaip linksminosi velnias, neaišku. Pagaliau direktorius, aktyviai talkininkaujant Pinčiuko žarnynui, vis dėlto įtikino jį persikvalifikuoti.
- Ne tu pirmas, ne tu paskutinis, - metė direktorius rimčiausią argumentą.
Ir štai Pinčiukas persikvalifikavimo kursuose. Pirmiausia jam nukapojo ragus, paplonino liežuvį, paskui suomiškais dažais nubalino snukį, o ant nugaros pritaisė sparniukus. Pažvelgė Pinčiukas į veidrodį ir nustebo: tikras angelas! Gal būtų visai savęs nebepažinęs, jei ne uodega. Tačiau ilga paišina velniška uodega visai netiko prie baltų angelo sparniukų.
- Kirskit velniop! - ryžosi paskutinei operacijai naujasis angelas. - Ji man visą įvaizdį sugadins.
- Ne taip jau lengva tai padarysi, - paaiškino kursų vedėjas. - Pirmiausia turėtum viešą išpažintį apie savo velniškus darbus atlikti, paskui dešimt Dievo įsakymų išmokti. Tada gal ir atsikratytum... Net mūsų prezidentas dėl tos prakeiktos uodegos, dėl to praeities šleifo antrai kadencijai balotiruotis nedrįso.
Jeigu jau prezidentas liko su uodega, tai ką gali jis, Pinčiukas, paprastas velnias? Nebent apsivynioti uodegą aplink pilvą ir storesnes kelnes užsimauti...
Ir vėl tarp savų
Pakeitęs išvaizdą, įsitaisė Pinčiukas vaikų darželyje. Tačiau vaikai - tai tokia liaudis, kurios neapgausi. Argi ne jie kažkada pamatė, kad karalius nuogas? Taip atsitiko ir šį kartą. Nepraėjo nė savaitė, ir vienas varvanosis praskiemenavo:
- O mūsų aukliukas - velnias. Ir su uodega.
Pinčiuką tarsi kas verdančia derva būtų nuplikęs. Mintyse į pragaro gelmes nutrenkęs visą darželį, jis tučtuojau atsisakė pedagoginės veiklos ir dingo.
Neilgai Pinčiukas badmiriavo. Angelų reikia visur, o muitinėse - labiausiai.
- Nors esu angelas, bet uoslę turiu velnišką, - pasigyrė muitininkams. - Nė gramas narkotikų neprasmuks.
Dieną triūsia Pinčiukas, dvi, savaitę - tikrai nė vienas gramas kanapių ar kokaino neprasmunka. Vos pauosto autofurgoną ar kokį kitą sarkofagą - iškart pasako, kas kur padėta.
Tačiau lazda turi du galus - šalyje kilo neregėta suirutė. Pirmiausia narkotikų badas pasiekė mokyklas, paskui visokius kokteilių barus, kazino ir viešnamius. Net čigonų taboro atsargos išseko. Prie narkotikų jau spėjusi priprasti tauta šėlo ir kankinosi, kankinosi ir šėlo. O Pinčiukas, tai matydamas, tik džiaugiasi ir baltas rankas trina: juk ne kiekvienam velniui pavyksta tokį pragarą sugalvoti.
Deja, Pinčiuko džiaugsmas truko neilgai. Ir eiliniai, ir ne visai eiliniai muitininkai greitai pajuto, kad jų piniginės ėmė keistai plonėti, o paskui ir visai subliūško: kyšio už "nepastabumą" - nė euro.
- Tai ne angelas, tai pats velnias uodeguotas ant mūsų galvų, - nebeiškentęs burbtelėjo kažkuris pareigūnas.
Nugirdo Pinčiukas tą burbtelėjimą ir išsigando: nejaugi vėl iššifravo? Jeigu taip, reikia vėl sprukti. Ir kuo skubiau.
Netoli spruko velnias - tik iki ministerijos, nes angeliškai baltas snukis ir sparniukai - geriausia rekomendacija.
Sėdi Pinčiukas ministerijoje, spaudo kompiuterį, mandagiai kalba, gražiai atsiprašo, jei koks velniškas keiksmažodis išsprūsta. Netyčia, žinoma. O kai nėra interesantų, ilgesingai žvelgia pro langą, prisimindamas senus laikus ir senus draugus.
Taip sėdėjo Pinčiukas iki pat ministro jubiliejaus.
- Banketą rengsime pirtyje, - pranešė visiems ponas ministras. - Atsipalaiduosime, susicementuosime. Maloniai kviečiu. Ir tave, pone Pinčiuk.
Pinčiukas, žinoma, apsidžiaugė, bet dar labiau išsigando. Juk pirtyje reikės nusirengti, o nusirengus visi pamatys, kad jis - ne angelas, o tik truputį modifikuotas velnias.
... Banketas. Po iškilmingų kalbų, sveikinimų, linkėjimų pagaliau atėjo metas pirtin.
- O dabar, - paskelbė pats ministras, - laikas senus griekus nuplauti.
Ką darys Pinčiukas - skausmingai užsimerkė ir eina. O kai atsimerkė, kai pravėrė akis, pamatė - visas priešpirtis, visas baseinas pilnas kolegų. Ir visi su uodegomis. Ilgiausia uodega - paties ministro.
Spokso apstulbęs Pinčiukas ir savo akimis netiki. O kai atsigavo, kai atsipeikėjo, atsiduso su ilgai lauktu palengvėjimu:
- Ir vėl aš tarp savų...
Stasys VARNECKAS
