Remigijus RAINYS
Valdančioji dauguma savo ketinimų panaikinti verslo liudijimus atsisakė tik prieš pat Naujuosius metus, taigi mūsų turguose prekiaujantys žmonės tebesijaučia nesaugūs.
Kauno Šilainių turgaus prekybininkai kone vienbalsiai tikino, kad iš beprasidedančių Geltonojo Jaučio metų nesitiki nei ko nors ypatingai gero, nei itin blogo. Tai, kad šiemet pirkėjai neskubės skirtis su pinigais, prekeiviai pajuto jau per ilgąsias Kalėdų ir Naujųjų metų šventes: žmonės stengėsi daugiau nusiderėti, mieliau rinkosi tradicinius raugintus agurkus ar kopūstus, nei egzotiškas užjūrio daržoves. Tad prognozuojama, kad šiemet teks taupyti ištisus metus, nors ir nenusiritant iki visiško šykštumo.
Gėlėmis prekiaujanti Irena sau ir savo kolegėms linki, kad 2009 metai bent jau nebūtų blogesni už praėjusius metus. Moters teigimu, tiek laidotuvėms, tiek šventėms kasmet nuperkama maždaug po tiek pat gėlių, tik atėjus sunkmečiui šventinės puokštės tampa gerokai kuklesnėmis. Gėlininkė puikiai mena 1991 - 1993 metų krizę, kai pirkėjai pirkdavo tik po vieną kitą žiedą, tačiau taip parodydavo nei kiek ne mažesnį dėmesį artimam žmogui. Turguje daug metų prekiaujanti Irena sugeba įtikti net išrankiausiam pirkėjui, todėl ne vienas pirkėjas jau tapęs nuolatiniu klientu ir su gėlininke dalinasi savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Todėl moteris tikina, kad jaučia ne tik turgaus prekiautojų, bet ir pirkėjų nuotaikas - jos vis dar saikingai optimistiškos.
Duonos ir pyrago gaminiais prekiaujanti Jūratė taip pat neprognozuoja, kad Geltonojo Jaučio metais jos verslas labai sumenktų. Šviežutėliai pyrago gaminiai ant prekystalio neužsiguli, kol kas tautiečiai juos renkasi ne pagal kainą, o pagal skonį. Ar taip tęsis ir toliau, prekybininkė nespėlioja, tačiau, jos nuomone, kažkokia įtampa turgaus ore jau tvyro. Ar ji išsisklaidys kaip cigaretės dūmas, ar pavirs audros debesimi, moters nuomone, priklausys nuo to, kaip naujiems mūsų Seimo politikams seksis nedaryti kvailysčių. Kol kas jų pirmieji skuboti sprendimai Jūratei daugiau primena nevykusius pokštus, nei rimtą valstybės gelbėjimo planą. Jei jau visiems teks veržtis diržus, tai valdančioji dauguma turėtų pradėti tai daryti nuo savęs.
Atsargos kapitonas Ričardas turguje pasirodė dar neseniai. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje užbaigęs karininkas prieš metus kitus susidomėjo bitininkyste ir dabar pardavinėja savo produkcijos perteklių. Cinkiškių (Kėdainių rajonas) apylinkėse biteles laikantis vyriškis pirkėjams siūlo net trijų rūšių medaus, nors dar pernai visą jo išsuktą saldumyną pirkėjai išsinešė iš namų. Šiemet jo daugiaaukščiuose aviliuose žiemoja jau nebe 12, o 40 bičių šeimų. Per vasarą jos sunešė gerokai daugiau medaus, tad jį realizuoti tenka jau turguje. Kol kas pirkėjų antplūdžio nėra, tačiau žiema tik prasideda ir peršalusių bei kosinčių tautiečių dar tik vienas kitas. Bičių medus - nuo senų senovės žinomas pačios gamtos dovanotas vaistas nuo peršalimo ligų. Sunkaus darbo nesibaiminantis Ričardas mano, kad Geltonojo Jaučio metais turėtų sektis ne tik visiems biteles auginantiems žmonėms, bet ir kitiems darbštuoliams. Anot karininko, jautis ir bitė kažkuo panašūs. Juk apie darbo nevengiančius žmones ne veltui sakoma "darbštus kaip bitelė" arba "aria kaip jautis".
