Ne tik vairuotoja, bet ir asmens sargybinė
- Esu klebono vairuotoja ir asmeninė sargybinė, - taip save pristatė trisdešimtmetė krakiškė Audronė Maliukevičiūtė, turinti didesnę nei dešimties metų vairuotojos darbo patirtį.
Apie tai, kaip sekasi vykdyti šias pareigas, ar nesunku valdyti "rimtesnę" techniką - sunkvežimius, autobusus, - pasidomėjo "Akistatos" žurnalistė Ramutė PEČELIŪNIENĖ.
- Ne kiekvienam siūlomos tokios pareigos, o ypač - moterims. Sakykite, kaip įgijote kunigo pasitikėjimą?
- Tai buvo seniai, gal prieš dešimtmetį. Važiuoju kartą Labūnavos - Babtų keliu, ramiai sukioju "gaziko" vairą ir staiga matau, jog mane lenkia Krakių klebonas Romualdas Ramašauskas. Tačiau tąsyk kunigas toli nenuvažiavo. Netrukus jį pamačiau stovintį prie savo automobilio nuleista padanga ir stabdantį pravažiuojančias mašinas. Pasisiūliau padėti, deja, paaiškėjo, jog nei jis, nei aš neturime ne tik kėliklio, bet ir paprasčiausio rakto... Vis dėlto tąsyk problemą pasisekė išspręsti. Po šio susitikimo klebonas paprašė, esant reikalui, pavairuoti Krakių vaikų globos namų autobusiuką. Aš neatsisakiau ir galiausiai tapau nuolatine jo vairuotoja.
- Jums teko "atlaikyti" ilgas varginančias keliones. Kaip sekėsi?
- Man iš tiesų teko skersai išilgai išmaišyti visą Europą. Ilgiausia kelionė - daugiau nei 3 000 kilometrų į vieną pusę - ekskursija į Fatimą, esančią pačiuose Portugalijos pietuose. Žinoma, kelyje visko pasitaikydavo - ir gedimų, ir kitokių techninių problemų, tačiau sugebėdavau su jomis susidoroti pati. Beje, keletą metų man teko vairuoti ir didesnį automobilį - autobusą LAZ-ą. Kad neprikibtų policininkai (mat neturėjau pažymėjimo, leidžiančio vairuoti šios rūšies transporto priemones), ant galvos užsimaukšlindavau kepurę, akis slėpdavau po akiniais. Iš šalies atrodė, jog prie autobuso vairo - rimtas vyriškis...
- Būtent jums iš panosės Kauno vagišiai "nušvilpė" ir tą geltonąjį autobusiuką...
- Taip... Atvažiavome į Kauną apsipirkti, tačiau netekome ne tik maisto produktų, bet ir autobusiuko... Klebonas priekaištų nereiškė ir kito vairuotojo ieškoti nepuolė. Priešingai - jis prašė neliūdėti ir "neleisti velniui džiaugtis"... Beje, vis tiek buvo labai skaudu, nes šiuo autobusiuku aplankėme daug šalių ir niekur jis nebuvo nei išplėštas, nei apvogtas. Tiktai Lietuvoje... O apskritai man šis darbas kelia didžiulį džiaugsmą ir yra kaip poilsis, nors tenka automobiliu rūpintis nuolat - jį remontuoti, prižiūrėti...
