Policininkas - ne baubas ir ne priešas
Marijampolėje, kuri "nedega" renginiais jaunimui, Policijos komisariato pareigūnai per pusantro mėnesio net du kartus pakvietė paauglius ir jaunuolius į pačių suorganizuotus sporto turnyrus. Mieste spėliojama, kodėl dėl materialinių nepriteklių pastaruoju metu vis labiau dejuojanti policija ėmėsi papildomų darbų ir "nukonkuravo" etatinius kultūros bei sporto darbuotojus. Korespondentė Irena Zubrickienė apie tai kalbėjosi su Marijampolės policijos komisariato Viešosios policijos komisaru - inspektoriumi Svajūnu Martinkėnu, vienu pagrindinių minėtų renginių organizatoriumi.
- Kam kilo idėja, užuot dažniau patruliavus atokesnėse miesto vietose, kaip pasakytų ne vienas nuo gatvės chuliganų nukentėjęs marijampolietis, sutelkti organizacines policijos pajėgas į renginius vaikams ir jaunimui? Juk mieste yra atsakingų darbuotojų, kurie privalo tai daryti - už tai gauna atlyginimus.
- Užtikrinu, kad tomis popietėmis, kurias būrys policininkų praleido sporto aikštynuose su vaikais, daugiau nukentėjusiųjų mieste tikrai neatsirado. Manyčiau, atvirkščiai - po mūsų akimis sukiojosi ir buvo užimti paaugliai, kurių ne vienas tuo metu galėjo su kuo nors susimušti, ką nors nugvelbti ar surūkyti papildomą cigaretę, gautą iš "geradėjo" dėdės arba nusipirktą už gatvėje susiubagautus pinigus. Pažiūrėkite, kokie vaikai dalyvauja profesionaliuose sporto turnyruose - nuolat užimti treniruotėmis, kovojantys dėl geresnių rezultatų. O mums buvo aktualu varžybomis sudominti vadinamąjį gatvės vaiką - nepastebėtą trenerių, nelepinamą stovyklomis, galų gale nedrįstantį kreiptis į sporto asus. Ir tai nėra mūsų komisariato išradimas - ką nors panašaus organizuoja ir mūsų kolegos kituose miestuose. Marijampolėje tai ne mano vieno nuopelnas - dirbome keliese. Tokie renginiai ypač aktualūs vasarą, kai daugybė neužimtų vaikų be tikslo trainiojasi gatvėmis, paupiais, būriuojasi daugiabučių laiptinėse ir jas siaubia. Tai puiki dirva sukurti kokio apiplėšimo planą, apkraustyti "pavargusio" piliečio kišenes.
- Ar galite teigti, kad į jūsų organizuotus futbolo ir krepšinio turnyrus atėjo tie, kurių laukėte?
- Didžioji dalis - tikrai tie, "sunkieji". Jau ruošdamiesi renginiams, pasitelkėme apylinkių inspektorius, taip pat su nepilnamečiais dirbančius pareigūnus - jie asmeniškai kvietė sunkiai auklėjamus, su policija reikalų jau turėjusius vaikus. Jeigu šie nepanoro patys išbėgti į aikštelę, tai tarp žiūrovų tikrai buvo. O kai per varžybų pertraukas jiems buvo leista pasėdėti policijos automobiliuose, patiems matuoti greitį, apžiūrėti mūsų ginkluotę ir pašaudyti, stebėti, kaip dirbama su dresuotais šunimis - reikėjo tik pamatyti susidomėjusių paaugliukų veidus ir džiaugsmu trykštančias jų akis. Gerai įsidėmėjau tuos vaikus - drįstu teigti, kad nė vienas jų iki dabar nepateko į policijos akiratį.
- Bet, suprantama, negalite garantuoti, kad ir nepateks?
- Garantuodamas rizikuočiau būti neteisus. Tačiau manau, kad pabuvę kartu su pareigūnais aikštėse, glaudęsi petys petin, kai mokėsi taisyklingai laikyti ginklą, tramdę rusiškus keiksmažodžius, nes tokia buvo mūsų sąlyga bendraujant, ne vienas pakeitė savo požiūrį į pareigūnus - žino, kad policininkas jiems ne baubas ir ne priešas. Ko gero, net ir sulaikyti tokie būtų ramesni, atviresni, mandagesni - juk vienoje aikštėje lakstyta, kartu teisėjauta, tartasi, juokauta. Esame įsitikinę, kad šiltas bendravimas su "slidžiais" paaugliais už komisariato sienų labai naudingas, todėl jau kuriame naujus planus - galbūt per moksleivių žiemos atostogas savo "kontingentui" organizuosime sukarintą stovyklą.
- Dėkoju už pokalbį.
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotr.: Svajūnas Martinkėnas (nuotrauką žadėjo išsiųsti tuoj pat)
2001 09 05
