Juoko kolekcionierė
Su marijampoliete literate, satyros ir humoro grupių, anuomet vadintų agitmeninėmis, programų autore ir vadove Onute Mačiuliene, neseniai paminėjusia savo kūrybinės veiklos 40-metį, kalbasi korespondentė Irena Zubrickienė.
- Kai už nugaros šitiek kūrybinio darbo metų ir arti 400 žmonių, paskatintų nors keletą kartų prabilti nuo scenos, ar prisimenate, nuo ko viskas prasidėjo, kad šiandien drąsiai jus galime pavadinti juoko kolekcioniere, nešykštinčia savo turtą dalinti kitiems?
- Aš nuo mažens buvau linkusi kiekvieną gyvenimo situaciją priimti ir vertinti linksmai, vengiau žvelgti pro juodus akinius, nors kasdienybė tikrai nelepino. Savo atmintyje ilgai laikydavau artimųjų pasakojimus, skatinusius juoktis. Tuo metu kolūkių nariai mėgdavo rengti įvairias vakarones, pasisėdėjimus. Aš pabandžiau kadaise girdėtas linksmas gyvenimo istorijas perkelti į sceną. Pamačiau, kad žmonėms toks žanras labai priimtinas, todėl "užsikūriau". 1961 metais, dirbdama tuometinio Kapsuko maisto pramonės automatų gamykloje, subūriau grupę entuziastų, ir sukūrėme vaidinimą "Kad ji prasmegtų, toji Brazilija". O paskui jau negalėjau sustoti, nes ta veikla "užnuodijo" mano gyvenimą - tapo ir pramoga, ir būtinybė. Tuo metu buvo ypač populiarūs įvairių darbo kolektyvų konkursai, apžiūros, tad pradėjo mane kviestis režisuoti. Sukurdavau tekstus ir eidavau visur, nes niekada nemokėjau atsisakyti. O kai mano paruoštus satyros ir humoro kolektyvus pradėjo vertinti respublikos mastu, apetitas tik padidėjo.
- Kokias gyvenimo negeroves dažniausiai plakate?
- Viską stengėmės užfiksuoti savo programose kaip kokiame metraštyje - ir neišasfaltuotus kolūkių kelius, ir nebaigtus statyti kultūros namus, ir tik pamuilėmis, o ne vandeniu turtingas miestų pirtis. Kiekvienam laikotarpiui - savos problemos. Knietėjo įgelti ir šykštuoliams, karjeristams, pavyduoliams, svetimoteriautojams. Daug "linkėjimų" visuomet skirdavau ir tebeskiriu valdžios vyrams, kartais panašiems į avinus, tautos atvestus į laimę, "užkūdėlius", valdžios kėdės nusitvėrusius, rodos, tik tam, kad atsiganytų. Turbūt nė viena mano sukurta programa neapsiėjo be kritikos alkoholio garbintojams, gyvybingiems tik tol, kol būna užsipildę kaip sifonai. Pastaraisiais metais patraukiau per dantį visokio plauko verslininkus, kartais sugebančius tik pinigus skaičiuoti - ir tai ne savo, aklai besivaikančius vakarietiškų madų, neretai mūsuose tapusių pinklėmis. Galima sakyti, verdu gyvenime - jaučiu, kuo žmonės nepatenkinti, kas iš populiariausiųjų prikiaulino, pro šoną prašovė.
- Aštriai plakdama negeroves, ar neįsigijote priešų?
- Žinot, neturėjau priešų nei tarybiniais laikais, kai kritikos žodelis turėjo būti tabu, nei dabar. Gal kas ir pykteli, scenoje atpažinęs save, bet jokių rimtų veiksmų prieš mane, mažo ūgio moteriškę, dar niekas nesiėmė. Atvirkščiai - subūriau apie save tokią didelę gerų žmonių šeimyną, kokios gali bet kas pavydėti. Manau, kad repeticijos ir koncertai, išvykos ne vieną mano artistą atitraukė nuo stiklelio, tuometinių profesinių mokyklų auklėtinius - nuo gatvės ir nusikaltimų, o apie dvidešimt artistų scenoje atrado savo antrąsias puses visam gyvenimui. Tai ar nebuvo verta dirbti?
- Dėkoju už pokalbį.
