Akistatą skaito nuo pirmo numerio
Raseinių rajone, Smulkinių kaimo miškų viduryje, gyvenanti Danutė Jagminienė (57 m.) - viena ištikimiausių mūsų laikraščio skaitytojų. "Akistatą" ji skaito nuo pat spaudos leidinio išleidimo pradžios! Korespondentė Virginija Grigaliūnienė poniai Danutei pateikė keletą klausimų.
- Ką tik parėjote iš šienagrėbio, prieš tai išravėjote nemažą gėlių darželį. Po pietų lėksite prie gyvulių, o vakarop, kai šienas pradžius, kartu su vyru jį tempsite į kluoną. Tie nesibaigiantys vasaros darbai kartais turbūt taip užpjauna...
- Iš tikrųjų, kaime vasarą darbų yra per akis - mažai laiko lieka ir laikraščiams paskaityti. Bet, kaip sakoma, kas nori, tas visur suspėja. Beje, pernai vasarą per nelaimingą atsitikimą susižalojau stuburą, tad atgulusiai ant patalo vienintelė paguoda ir buvo "Akistatos" skaitymas.
- Kas mūsų laikraštyje jums patinka, ką kritikuotumėte?
- Laikraštį skaitau nuo pirmo numerio. Kai paštininkė atneša, su vyru susipešame, kuris "Akistatą" skaitys pirmas... Visi straipsniai būna išsamūs, įdomūs, pamokantys - kritikuoti nėra ką.
- Ko gi mokotės iš "Akistatos"?
- Gyvename vidury miškų, vienkiemyje, o "Akistatoje" kaip tik ir akcentuojama, jog į atokesnes vietas dažniau užklysta vagys, plėšikai ir kitokie nedorėliai. Tai ir saugomės panašių išpuolių, esame atsargesni. Kol kas, tfiu, tfiu, tfiu, gyvename ramiai, tačiau telyčią neseniai kažkas išmėsinėjo.
