Vida VENCLOVIENĖ
Kol tiems "Karibų jūros piratai - 3" sėkmingai tuština kinomanų kišenes, vertėtų prisiminti, kokie buvo tikrieji piratai. Nors... kodėl "buvo"? "Plėšikai iš didžiųjų vandenų" egzistuoja ir šiandien. Tiesa, jie mažai panašūs į romantiškus, nors ir brutalius kino filmų ar knygų herojus. Kalbėti apie šiuolaikinius kontrabandistus, besidangstančius savo charizmatiškųjų "protėvių" šlove, neįdomu ir nuobodoka.
Kur kas įdomiau sužinoti, pavyzdžiui tai, ar ekrano herojus Džekas Vorobejus turėjo savo prototipą. Ir kaip tik jis žymiąją piratų vėliavą pavadino "Linksmojo Rodžerio" vardu. Ir dar - piratės moterys taikiems jūrininkams įvarydavo kur kas didesnį siaubą, nei jų kolegos piratai vyrai.
Užpuolė 456 laivus
"Karibų jūros piratų - 3" premjeros išvakarėse britų istorikai rimtai susidomėjo: ar toks kapitonas Džekas Vorobejus buvo realiame gyvenime?
Išstudijavę daugelio skirtingų amžių piratų biografijas, mokslininkai pateikė išvadą, jog labiausiai tinkama kandidatūra - kapitonas Bartolomėjus Robertsas, kurio devizas buvo: "Tegyvuoja trumpas, bet linksmas gyvenimas".
Iš tikrųjų, gyvenimas tų, kurie stojo jam skersai kelio, ilgas nebuvo: Robertsas pagarsėjo tuo, jog per savo trumpą, vos 4 metų, piratavimo karjerą nusiaubė ar paskandino maždaug 456 laivus ir prisigrobė turto už daugiau nei 50 mln. svarų sterlingų.
Savo keliones jūromis Robertsas pradėjo vergų pirklių laive kapitono padėjėju. Piratu jis tapo būdamas 37 metų, kuomet buvo priimtas trečiuoju kapitono padėjėju piratų laive "Londono princesė". Laivui tada vadovavo kapitonas Houelis Devisas. Po poros mėnesių pastarasis buvo nužudytas vienos salos užpuolimo metu. Kapitonu išrinko Robertsą - ekipažas pripažino, kad gudrumu ir jūros kelių žiniomis jam neprilygo niekas. Vos išrinktas kapitonu, jis įtikino komandą grįžti į salą ir atkeršyti už H.Deviso mirtį. Salą jie užpuolė naktį, išžudė daugybę žmonių ir prisigrobė daug vertybių.
Taip prasidėjo garsiausio visų laikų pirato karjera. Plėšikavo jis Karibų jūroje, taip pat prie Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos krantų. 1722 metų vasario 17 dieną Gabono pakrantėje Robertsas buvo nužudytas kovoje su karališkojo karinio jūrų laivyno flagmanu - pagrindiniu laivu.
Viena iš versijų - esą kovos įkarštyje Robertsui kaklas perkirstas kalavijas. Tada flagmano kapitonas, pagerbdamas jo drąsą, į jūrą nuleido pirato kūną su auksine grandine ir briliantais nusagstytu kryžiumi ant kaklo, su kalaviju rankoje ir dviem pistoletais, užkištais už šilkinės juostos. O paskui pakorė visus likusius piratus.
Kita versija: Robertso kūnas taip ir nebuvo surastas, o tai leidžia daryti prielaidą, jog išdidusis piratų vadas išsigelbėjo, kaip ir Džekas Vorobejus. Bet jiedu ir be to turi kai ką bendro: tai ekstravagantiškumas ir estetiškumas (o tai labai jau keista savybė piratui).
Robertsas visuomet buvo gerai apsirengęs, nekentė tuščiažodžiavimo, girtavimo ir nemokšiškumo; uždraudė azartinius lošimus tarp komandos narių; sekmadieniais organizuodavo savotiškas pamaldas - buvo tikintis(!); pasižymėjo nepriekaištingomis manieromis; visuomet švariai nusiskutęs; niekada nevartojo alkoholio; mėgo muziką, todėl laive visad buvo muzikantų.
Žodis "piratas" kilęs iš graikų kalbos ir vartoti pradėtas maždaug IV-III amžiuje prieš mūsų erą. Skirtingais laikais ir skirtingose šalyse jūrų plėšikai buvo vadinami ir piratais, ir flibustjerais,ir bukanjerais. Kiek kitokį statusą turėjo kaperiais, privatyrais ir korsarais vadinti jūrininkai plėšikautojai. Tai buvo asmenys, iš valdžios gavę patentą užpulti ir sunaikinti priešų laivus, o grobį pasidalinti su užsakovu.
Moteris laive - nelaimė
Paneigdamos žinomą tezę apie tai, kad damoms denyje ne vieta, piratės buvo tikri jūrų siaubai.
Kilusi iš Bretanės, Šimtamečio karo metu tapusi našle, Žana de Belvil ryžosi atkeršyti Prancūzijos karaliui Filipui VI, nubaudusiam jos vyrą mirtimi.
Kartu su sūnumis ji atvyko į Angliją, greitai išsirūpino audienciją pas karalių Eduardą ir įkalbėjo, kad šis išskirtų tris laivus korsariškoms operacijoms prieš Prancūziją.
Keletą metų eskadra užpuldinėjo ir plėšė prancūzų prekinius laivus. Žana pati stodavo į kovą, puikiai valdė įvairiausius ginklus. Užgrobtųjų laivų komandos, aišku, būdavo sunaikinamos. Tad nieko keisto, kad neilgai trukus Filipas VI išleido įsakymą: "Sugauti tą raganą gyvą ar mirusią".
Ir kartą piratų laivai buvo apsupti. Matydama, kad jėgos nelygios, Žana kartu su sūnumis ir dar keliais jūreiviais valtimi spruko iš mūšio lauko, buvusius bendražygius palikusi likimo valiai.
Po ilgų klaidžiojimų jūra bėgliams pavyko (tiesa, dalis jų mirė nuo troškulio) pasiekti Prancūziją. Čia Žaną priglaudė jos buvusio vyro draugas. Taip pirmoji piratė baigė savo kruviną verslą, vėl ištekėjo ir nurimo.
Ana Boni gimusi Airijoje, kartu su tėvais emigravo į Anglijos koloniją Pietų Karolinoje. Dar paauglė būdama pajuto potraukį įvairiausioms avantiūroms. Paskui slapta susituokė su paprastu jūreiviu Džeimsu ir už tai savo tėvų išvyta iš namų. Jaunavedžiai atsibastė į Bahamų salas, tuometinę "piratų sostinę" - Niu Providensą. Čia sutikusi piratą Džeką Rekemą, ji Džeimsą iškart pamiršo. Aplink Aną ir Džeką neilgai trukus susibūrė komanda. Tetrūko tik tinkamo laivo.
Ana ir vėl pranoko visus kitus: persirengusi jūreiviu, neva ieškančiu darbo laive, ji pabuvojo keliuose laivuose, viską gerai išžvalgė, kol galiausiai rado tinkamą savo užmačioms. Naktį su savo komanda užgrobė laivą ir pabėgo į atvirus vandenis.
Laivą pavadino "Drakonu" ir ant jo stiebo iškėlė juodą vėliavą. Būdama laive, Ana ir toliau apsimetinėjo esanti vyru - jūreiviu Andreasu. Tai truko keletą mėnesių, kol laive pasirodė naujas jūreivis - Mak Ridas. Džekas Anai kėlė pavydo scenas, tačiau netikėtai paaiškėjo, kad ir Mak Ridas yra... moteris, vardu Merė Rid. Ji gimė Londone. Būdama 15 metų ji, persirengusi jaunuoliu, jungos pareigoms pateko į karinį laivą. Vėliau jūreivišką tarnybą iškeitė į karinę tarnybą prancūzų pėstininkų pulke. Armijoje ištekėjo už karininko (paslaptį, aišku, teko atskleisti). Tačiau vyras neilgai trukus žuvo, o ji vėl tapo "vyru" ir išėjo į karą. Paskui - vėl dezertyravo ir grįžo į jūrą.
Visos paslaptys kada nors išaiškėja: kartą po mūšio Anos ir Merė paslaptis buvo atskleista. Bet kadangi abi moterys puikiai pasirodė visose kovose, joms buvo leista pasilikti laive.
1720 metų lapkričio 2 dieną "Drakoną" atakavo anglų karališkosios fregatos. Ana ir Merė buvo sučiuptos, kaip ir visi kiti komandos nariai. Greitai įvyko ir teismas: visiems piratams buvo skirta mirties bausmė pakariant. Išskyrus abi moteris - jos teismui pasakė esančios nėščios. Gydytojai tai patvirtino ir mirties bausmės vykdymas joms buvo atidėtas.
Tolesnį Anos likimą gaubia paslaptis. Žinoma, kad kalėjime ji pagimdė kūdikį, o kas buvo vėliau - taip ir liko neaišku.
Merė Rid tuoj po gimdymo mirė nuo baisios karštinės. Prieš mirtį ji sakė: "Aš nebijau kartuvių. Jei piratams negrėstų kilpa, visi bailiai, kurie krante apiplėšinėja našles ir našlaičius, prisijungtų prie piratų, ir sąžiningas piratavimo verslas nustotų egzistavęs".
