Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Pernai rudenį Trakų rajone vienas paskui kitą buvo užregistruoti net keli labai sunkūs nusikaltimai - tyčiniai nužudymai. Kaip paaiškėjo, juos įvykdė to paties rajono gyventojai, anksčiau jau ne kartą teisti už chuliganizmą, vagystes ar kitus nusikaltimus.
Nors Jovariškių kaimo gyventojui Rimui Petrošiui - dar tik 35-eri, pataisos namuose jis jau buvo praleidęs kone dešimt metų (teistas šešis kartus), teismas jam buvo suteikęs itin pavojingo recidyvisto "titulą". Septintąsyk R. Petrošius teisiamųjų suole atsidūrė už patį sunkiausią nusikaltimą - tyčinę žmogžudystę. Tiesa, Vilniaus apygardos teismas atsižvelgė į teisiamojo parodymus ir kaltinimą sušvelnino.
Buvo 2004-ųjų metų spalio antrosios vakaras. R. Petrošius užsuko į svečius pas Trakuose, Kęstučio gatvės privačiame name, tuo laiku gyvenusį Vladimirą Beloborodovą. Ko? Ogi, anot R. Petrošiaus, pasiaiškinti "vieną negerą reikaliuką".
Jei tikėsime R. Petrošiumi, grįžęs iš pataisos namų, jis planavo pradėti "kitą gyvenimą" ir tuo tikslu pardavė Trakuose turėtą butą. Kaip netrukus R. Petrošius sakė išsiaiškinęs, iš matymo pažįstamas trakiškis V. Beloborodovas, sužinojęs apie parduotą butą, ėmė reketuoti jo brolį Vitalijų. Reikalavo 3 000 litų "duoklės"! Baimindamasis smurto, brolis Vladimirui esą jau buvo atidavęs per tūkstantį litų, o likusią sumą pažadėjęs surinkti vėliau. R. Petrošiui tai, be abejo, labai nepatiko. Jis labai įširdo ir kartu su reketuojamu broliu nuskubėjo pas V. Beloborodovą pasiaiškinti.
- Vos įžengėm į jo trobą, Vladimiras griebė peilį ir puolė Vitalijų, - teisme prisiminė R. Petrošius. - Tai kaip aš galėjau stovėti ir žiūrėti? Su Vladimiru susigrūmėme, o dar kiek vėliau aš iš jo peilį atėmiau ir dūriau, nežiūrėdamas kur... Jei nebūčiau iš jo peilio atėmęs, pats dabar gulėčiau po žeme... Žinojau Beloborodovo žiaurų būdą, todėl neturėjau kitos išeities...
V. Beloborodovas krito nuo vienintelio peilio dūrio, mat įrankis pataikė tiesiai į širdį. Vyriškis ūmiai nukraujavo - nieko negalėjo padėti ir skubiai iškviesti greitosios medicininės pagalbos medikai.
Teisme liudijęs R. Petrošiaus brolis Vitalijus (tasai pats, kurį V. Beloborodovas neva reketavo) pareiškė, neva kadaise jis su V. Beloborodovu kartu atlikinėjęs bausmę, tačiau jokių pinigų, kaip dabar esą melagingai tvirtina nužudytojo artimieji, Vladimirui skolingas nelikęs. Vyriškis prisiminė, jog tąvakar kartu su broliu buvo užsukęs pas V. Beloborodovą pasiaiškinti, tačiau kas troboje įvyko, tiksliai nepapasakojo ("Buvau girtutėlis, nieko neprisimenu"). Jis tik sakė matęs, kad brolį Rimą V. Belobodorovas puolė pirmas, rankose spausdamas didelį peilį...
Vitalijaus Petrošiaus versija teismas patikėjo, mat V. Beloborodovas kartą jau buvo teistas už tyčinį nužudymą bei kelissyk - už tyčinį sunkų kūno sužalojimą.
Taigi teismas įvertino visas įvykio aplinkybes ir nusprendė, jog R. Petrošius peiliu dūrė gindamasis, tačiau peržengė būtinosios ginties ribas. Už šį nusikaltimą jam buvo skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.
Užpuolė vidury gatvės
Pernai rudenį labai nepasisekė Rūdiškių gyventojui J. Kazakevičiui. Jį, Rūdiškių miestelio gatve išgėrusį žingsniavusį namų link, užpuolė ir mirtinai sutalžė keli vietiniai chuliganai - Varėnos technologijos ir verslo mokyklos moksleivis Valdemaras Chmelevskis (18 m.) bei niekur nesimokantis ir nedirbantis, už vagystę teistas Viktoras Laniauskas (19 m.). Abu šie jaunuoliai savo kaltės nepripažino.
Ankstų rytą Rūdiškėse, Trakų gatvėje, praeiviai pastebėjo gulintį smarkiai sumuštą vyrą. Jo veidas buvo visas sutinęs, todėl ne iškart pavyko nukentėjėlį atpažinti. Vėliau paaiškėjo, kad tai - miestelio gyventojas J. Kazakevičius. Nuvežtas į ligoninę nukentėjėlis netrukus mirė.
Pasirodo, J. Kazakevičius iš vakaro dirbo pas pažįstamą. Gavęs pinigų už atliktus darbus, nusipirko vyno. Smarkiai apgirtusį draugą namo lydėjo toks M. Mečkauskas. Vyrams žingsniuojant pro autobusų stotį, kelią pastojo trys bernai. Pasak M. Mečkausko, vienas iš tų bernų pareikalavo pinigų. Iš kur užkalbintieji jų gaus - visus jau buvo praleidę vyneliui... Tada, anot tragedijos liudininko, buvo paprašyta cigarečių. Vyrai neturėjo ir jų... Radę pretekstą paleisti į darbą kumščius, chuliganai taip ir padarė. M. Mečkauskui pavyko pabėgti, o J. Kazakevičius buvo bemat parverstas ant žemės ir ilgai spardomas... Anot mačiusiųjų, chuliganai žmogų mušė ir spardė pasiilsėdami... Paskui iškratė kišenes ir pasišalino.
Kaip vėliau paaiškėjo, J. Kazakevičių nuskriaudė dviese - V. Chmelevskis ir V. Laniauskas. Jauniausiasis chuliganų kompanijos dalyvis, nepilnametis Rūdiškių gyventojas A., atsisakė naudoti jėgą ir, draugams ėmus auką spardyti, iš įvykio vietos pasišalino. Šis vaikinukas tapo svarbiausiu liudytoju, patvirtinusiu nenuginčijamą draugužių kaltę.
Beje, vieno chuligano motina šį nepilnametį buvo susiradusi ir reikalavo visą kaltę prisiimti sau (girdi, A. esąs dar jauno amžiaus, anksčiau neteistas, vadinasi, nuo realios laisvės atėmimo bausmės išsisuks), tačiau tragedijos sukrėstas vaikinas, nors ir baimindamasis buvusių draugų keršto, nusprendė sakyti visą tiesą.
Per ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, jog tyčiniu nužudymu įtariamas V. Chmelevskis turi rimtų sveikatos sutrikimų (įgimtą širdies ydą). Tačiau tai jam nepadėjo išsisukti nuo bausmės. Ir V. Chmelevskis, ir jo bendrininkas V. Laniauskas buvo pripažinti kaltais dėl J. Kazakevičiaus žūties ir nuteisti kalėti po vienuolika metų.
