Stasys VARNECKAS
Lygiai prieš keliolika metų Balaišiokas važiavo į Vilnių mokslų čiupinėti. Vaikinas buvo kaip ir visi - šiek tiek vėjo galvoj, tingulio, ambicijų... Na, visko po truputį. O štai dabar tėvų aplankyti atvažiavo nebe anas Balaišiokas, o tikras Jonas Balaišis, garbingas mokslų daktaras. Ir ne bet kokių, o socialinių, pačių socialiausių. Džiaugėsi senieji Balaišiai sūnelio iškilimu, o kaimynai Anskaičiai nagus kramtė iš pavydo, nes jų sūnus taip ir liko žemės vagoti. Sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis, žinoma, didžiavosi, kad jo buvęs mokinys Jonukas į mokslų aukštumas pakilo. Pasitaikius progai, jis paklausė: - O apie ką, Jonuk, tas tavo traktatas? Daktaras Jonas kukliai, kaip ir dera dideliam mokslo vyrui, atsakė: - Mano traktatas nagrinėja diržų reikšmę, jų panaudojimo arealą ir galimybes... - Kokių diržų? - Ogi įvairiausių. Pradedant krokodilo odos, baigiant paprasto brezento atraiža. Jūs, mokytojau, juk žinote, kas yra diržas? - Kaip nežinosi? Tai tokia juosta su sagtimi. O kokia, sakyk, nauda iš to tavo traktato? - Pirmiausia - karinė. Įsivaizduokite, gerbiamas mokytojau, kad pačiame kautynių įkarštyje ima ir nusmunka kareiviui kelnės. Negi kariaus pliku užpakaliu? Kol kareivis susiranda diržą, kol užsimauna kelnes, žiūrėk, ir karas praloštas. Todėl kareiviški diržai turi būti ypatingos kokybės ir gerai laikytis ant pilvo. Nuo jų priklauso tėvynės laisvė ir nepriklausomybė. Sodžiaus intelektualas kraipė galvą ir stebėjosi: - Ale kaip viskas paprasta ir originalu. Man anksčiau ir į galvą neateidavo mintis, kad laisvė priklauso nuo diržo. O ką dar pavyko ištirti? - Aš nustačiau, kad diržai yra politikos ir netgi ekonomikos reguliatorius. Pasakysiu tamstai paslaptį: tai aš valdžiai pakišau mintį, kad ji lieptų liaudžiai diržus susiveržti. Ateis laikas - gal patarsiu juos atsileisti. Visko gali būti. Banaitis dabar jau visai atvirai reiškė susižavėjimą savo buvusiu mokiniu. Bet, norėdamas parodyti ir savo intelektą, jis pasakė: - Diržas naudingas ir pedagogikoje. Anais laikais, pamenu, kai tėvas savo atžalai gerai įkrėsdavo diržu.... Žodžiu, diržas itin veiksminga auklėjimo priemonė... - Ką jūs kalbate! - pasibaisėjo mokslų daktaras.- Išgirs Šalaševičiūtė ar koks kitas vaikų teisių gynėjas, negyvai užkritikuos. Dar gerai, kad tuo baigsis. Dabar net policija diržais nebesišvaisto. - O kuo švaistosi? - teiravosi Banaitis. - Juk reikia kartais apraminti nepaklusnią tautą. - Tam yra "bananai". Jeigu "bananų" per maža, į darbą paleidžiamos guminės ar plastikinės kulkos, geležiniai antrankiai, ašarinės dujos, vandens patrankos... Tik ne diržai. Būtų labai nekultūringa ir necivilizuota diržais švaistytis, pavyzdžiui, Gedimino prospekte. Kuo toliau, tuo labiau žavėjosi Banaitis ir savo pašnekovą ėmė vadinti nebe Jonuku, o ponu Jonu. - Iš karto matosi, kad jūs, pone Jonai, ne koks eilinis mokslininkas. Kokioj srity teikiatės darbuotis, jei ne paslaptis? - Aš, mielas mokytojau, dirbu valdžios patarėju. Jūs tai jau galėjote suprasti... Žodžiu, patarinėju, kada diržus suveržti, o kada atleisti. Tai mano pagrindinis darbas. - Nelengvas tamstos darbas, atsakingas... Bet aš matau, kad tamsta... visai be diržo. Ir iš tiesų: ant apvalaus valdžios patarėjo pilvuko kelnės puikiausiai laikėsi be jokio diržo ir visai nesirengė nusmukti. - Jūs, mielas mokytojau, turite žinoti, kad nėra taisyklės be išimties. Štai čia ir yra ta išimtis... Kai autoritetas pasiekia reikiamą kondiciją, kelnės jam puikiai laikosi ir be pagalbinių priemonių.
