Jonas STRAŠINSKIS
Man niekada nė į galvą neatėjo mintis paklausti žmonos, ar ji mane myli. Kadaise, kai buvome jauni, savaime aišku, mylėjomės smarkiai. O dabar pripratome vienas prie kito. Susitaikėme su visomis negerovėmis ir gyvename. Kai yra reikalas, vienas kitam padedame, pasitarnaujame. Kokių čia dar reikia meilių seniems žmonėms. O manajai reikia, ir tiek. Ji vis mane speičia pasakyti, ar aš ją myliu. Kai jau kelintą sykį ji manęs to paklausė, netekęs kantrybės sušukau:
- Na, myliu, myliu!
O jai to negana. Ji prašo tai įrodyti. Ir aš priverstas tai padaryti. Pabučiuoju jai į ranką ir pasakau:
- Na, matai, kad myliu!
Bet ji vis kažkuo nepatenkinta, vis muistosi. Vis dar kažko laukia. Tada aš supratau: reikia tai įrodyti tikrai. Prieinu, apkabinu ir pabučiuoju. Juk nėra tikresnio įrodymo, kaip bučinys. Tuo kartu lyg ir užgesinau tą jos didįjį meilės jausmą. Bet neilgam. Po kiek laiko mano Gražina vėl klausia:
- Petreli, ar tu tikrai mane myli?
Aš jau visiškai netekau kantrybės. Tas pats ir tas pats. Vis meilė ir meilė. Rodos, kiekvienais metais per Moters dieną parnešu tulpės žiedelį. Visada jos gimimo dieną pasveikinu, nuperku kokią dovanėlę. O jai vis negana, vis kažko trūksta.
Prasiveržė mano įtūžis ir aš, paėmęs "dėl drąsos", gerokai apkūliau, apkukinau savo mylimą žmonelę, kad ji net pargriuvo ir apsiverkė, apsižliumbė graudžiai. O paskui atsikėlė, nusišluostė ašaras ir pasakė:
- Va dabar, Petreli, tai aš supratau, kad tu mane tikrai myli.
