Aušros Vartų koplyčios kunigas, kolonijos kapelionas Aušvydas Belickas
Daiva NORKIENĖ
- Sakykite, kunige, kokių vilčių, džiaugsmų, o gal negandų Bažnyčiai ir Lietuvos žmonėms žada ateinantis tūkstantmetis?
- Kiekvieni metai yra naujų galimybių ir naujų išganymų metai. Ženklai, kuriuos šiuo metu mums lemta patirti, supurto. Tai išaugęs neturtas, nusikalstamumas... Bet nereikia pesimizmo! Visi ženklai duodami tam, kad priverstų susimąstyti, ant kokio pagrindo žmogus kuria savo gyvenimą. Kad priverstų nusipurtyti, pasirinkti naują atskaitos tašką. Aš matau, kad tai - viltingi ženklai. Per juos mes patiriame kontrastą tarp to, kas yra, ir to, kaip galėtų būti. Žmogui leista pasirinkti tikrąjį kelią - su Dievu, tikėjimu. Šiuo metu jaučiamas tam tikras atgimimas: žmonės vis dažniau praveria bažnyčių duris. Tai ženklas, jog netrukus gyvenimas gali pasikeisti į gera.
- Tačiau gerai apsižvalgę matome ir kitokių ženklų: danguje švyti mūsų geografinėje zonoje neįprastos šiaurės pašvaistės. O tai, kaip sakydavo mūsų seneliai, reiškia artėjantį karą, marą ar dar kokią visuotinę bėdą...
- Pašvaistės, ugnys danguje - tai tik gražus reginys, nieko bloga jis mums nepraneša. Aš matau vienintelę pašvaistę ir ja tikiu - tai žmogaus sielos pašvaistė. Daugiau žiūrėkime į savo vidų, kuo mes patys gyvename ir ką spinduliuojame aplinkiniams. Štai čia bus patys tikriausi jūsų "ženklai". Žmonėms norėčiau palinkėti kuo dažniau įsiklausyti į save. Tegul nesunyksta pašvaistės jūsų visų sielose!
