Tie popieriniai pažadai, ir tarsi iškeptų karosų akys, tasai bambėjimas - tarsi lietus į stogą... Po jo sparnu it tarakonai perisi valstybės vagys ir ponui Niekui, aišku, jie grynais atmoka...
Pasauly daug žioplių, tačiau dar tokio cirko matyti man neteko nuo paties gimimo. Na, gal dabar, kada Europa mus kaip pusasilius nusipirko, gal kelias sutrumpės ligi švenčiausio miesto Rymo? Viltis - kvailių mama, bet ji juk paskutinė išvargusioje runkelio širdy nukrato liesas kojas. Ir kol alsuoja jos ritmu epochos prismaugta krūtinė tol ji (tik ji!) tėvynei šuniškai ištikimai aukojas.
O tie - anie - dar nesukūrė nieko gero, tiktai sugriovė tai, ką darbo skruzdės rentė. Dabar, įkvėpę vakarietiško senos madam Europos garo gal liausis mūs ponėkai šventę "Entę mentę"*)... ---------- *) Suvalkijos vaikų žaidžiamos slėpynės (skiniukas), kur išskaičiavimo pirmieji žodžiai yra: "Entė mentė - žydų šventė..."
* * *
Praeinu pro visokias merijas, mini(i)sterijas, parfumerijas, praeinu pro bemaukiančius "Švyturio" alų bulių sprandais skustagalvius, kažkodėl man primenančius fizionomiją Berijos, prisismaugusius šlipsais, švarkais it degutas juodais...
Praeinu pro vitrininius langus, visokių blizgėjimų pilnus, kur begalviai lavonai (atseit, manekenai) baugina vaikus, kur visko apstu - nuo smeigtuko lig aukso vilnos, kur vaizdas vieniems baisiausia brangus, kitiems - juokingai pigus.
Niekada dar neperžengė koja mana durų slenksčio, iš kur sklinda žmogėdriškos muzikos triukšmas gūdus. O čia pat, ant šaligatvio, alkanas elgeta krenkščia su ištiestu delnu, gal centą kokį kas netyčia paduos...
Aš einu ir dairaus į kontrastišką, triukšmo pripildytą Vilnių, ir keisčiausi jausmai tarsi katės skrebena man viduje: džiaugsmas, skausmas, gal nuostaba - esu pilnas vilčių, abejonių, romantikos ir... nusivylimo, deja...
Užrašai nei lietuviški, anei angliški idiotiškai teigia, kad reklamų košmaras pranoko sveiko proto ribas visas. Vakar dar buvo Rytų... Šiandien - Vakarų... O kur mūsų? Taigi, mąstau kokiam abderitų pasauly dabar aš esąs...
Ilga būt ši pasaka, o tiksliau - jinai galo neturi: viskas kinta kasdien mobiliajame mūsų laike. Man nelengva aprėpti jo plotį, aukštį, jo tūrį ir nespėju su juo aš į koją jau niekaip drauge...
RUNKELIO MONOLOGAS
Esu aš žemėtas Lietuvos kaimo runkelis. Mano panagės juodos ir dvokiančios. Esu tarsi Kerenskio skurlėtas junkeris, grįžęs iš karo prieš vokiečius.
Savo tėvynėje man jau nėra vietos: ją užgrobė Didžiojo kelio plėšikų klika, kuri visus nervus ir sielą išėdus, apiplėšė mane vidury dienos ir paleido pliką.
Ir tyčiojas menkystos, mojuodami "konstitucija", pirštu vis rodydami man į vieną vietą. Ir vyriausias Vištautas, pašventinęs politinę prostituciją, su mafijozais tą pačią litaniją gieda.
Ir aš pašiurpęs, paklaikęs, laisvę išprievartautą apverkiu kasdien, į seimo spoksodamas tvartą. Kad jūs žinotute, kokia man gėda, kaip skauda širdį apspjaudytą, apgautą, apvemtą ne kartą!
O XXI-asis amžiau, kol kas nieko gero neatnešei man ir jau matau - neatneši! Aš tas, kuriam tavo durys neatsidaro, aš tas, kuris palaidojo viltį čia gražią...
Man tik liko dar nuosavas oras. Bet ir tas narkomanų rūkorių jau apnuodytas šiurpiai. Nuo pagiežos apdujęs, kaip voras storas, kėblinsiu su bičiuliu po tiltu protą prašliurpti...
DEFLIACIJA
Pabrango planetoje oras ir noras Išlikt net baugščia pilko vargo pele, Kai karias valdžion skustagalvis nedoras Ir vėl ant mūs sprando bus niekšo valia! Ir vėl viskas brangs, o Europos pilvūzai Praris Lietuvėlės ragus ir nagus. Koks skirtumas: amerikonai ar rusai? Mažai kaimo "runkelį" tai tepaguos...
Pabrango kiekvienas mums prakaito lašas, Kurį sunkia ponai iš mūsų kaktų. Užgimęs mažu - visada būsi mažas Ir liksi prieš Dievą visuomet kaltu... -----
2
