Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Sekmadienio vakarą netikėtai įsisiautėjusi ugnis pasiglemžė 32 metų Ilonos Gazdziauskaitės gyvenamąjį namą ir visą jame buvusį turtą, tačiau septyni mažamečiai vaikai išsigelbėjo. Tragiškos nelaimės padėjo išvengti vyriausiosios Ilonos dukters trylikametės Sandros ryžtingi veiksmai...
Motina išėjo šampūno...
Tą pavakarę I. Gazdziauskaitė apkirpo visus savo vaikus ir ruošėsi juos maudyti, tačiau netrukus pastebėjo, jog baigėsi šampūnas. Kadangi vakarienei galėjo pritrūkti ir duonos, ilgai nedvejojusi moteris metė pradėtus darbus ir išėjo į parduotuvę. Būrelį vaikų, iš kurių jauniausiajai dukrelei Viktorijai - tik 10 mėnesių, liko prižiūrėti vyriausioji dukra Sandra. Jau apsipirkusiai ir pasukusiai namų link Ilonai į mobilųjį telefoną paskambino brolis ir pranešė, jog dega jos namai.
- Mane ištiko šokas, - prisimindama pačias baisiausias įvykio akimirkas pasakojo daugiavaikė vieniša motina. - Metusi pirkinius šaukdama per pusnis puoliau namų link. Galvoje buvo tik viena mintis - kur mano vaikai, ar gyvi ir sveiki... Kai pasiekiau namus, jie jau skendėjo liepsnose. Vaikų niekur nebuvo matyti, tačiau subėgę žmonės pranešė, kad šie išvežti pas mano tėvus...
Sandra veikė drąsiai ir ryžtingai
Palikta viena su mažaisiais broliukais ir sesutėmis, Sandra ruošėsi praustis, tačiau staiga pajuto keistą degėsių kvapą. Septynmetis Ernestas irgi sunerimo - jis aiškiai girdėjo kažką traškant. Kuomet vyriausioji atidarė duris į negyvenamą kambarį, į ją tvokstelėjo didžiulis ugnies kamuolys. Nors Sandra ir labai išsigando, tačiau nesutriko - čiupo kibirą su vandeniu ir bandė gesinti gaisrą. Deja, ugnis nepasidavė. Matydama, jog viena nieko nepadarys, Sandra griebė lovytėje sėdėjusią jauniausiąją sesutę Viktoriją ir šaukdama liepė visiems vaikams kuo greičiau bėgti į lauką. Pastarieji išsigandę pusnuogiai pabiro į kiemą, ant sniego. Iš glėbio nepaleisdama Viktorijos, Sandra nubėgo pas artimiausią kaimynę Oną Mikalonienę ir paprašė, kad ši greičiau skambintų į gaisrinę. Paskui mergaitė grįžo atgal, surikiavo mažylius ir liepė eiti į ūkinį pastatą - lauke tą vakarą spaudė apie 18 laipsnių šaltis, o šie iš degančio namo išbėgo taip kaip stovi - be žieminių batų ir viršutinių drabužių. Sandra prisimins, jog netrukus kaukdamos atlėkė kelios gaisrinės, paskui jas - net dvi greitosios, policininkų ekipažas. Kuomet gelbėtojai išsiaiškino, jog degančiame name neliko žmonių, o medikai įsitikino, kad niekas nenukentėjo, vaikus policininkai išvežė pas visai netoliese, gal už puskilometrio, gyvenančius senelius.
Namo ir turto išgelbėti nepavyko
Nors gaisrininkai dėjo visas pastangas, namo išgelbėti nepavyko. Ugnis jau buvo pernelyg stipriai įsisiautėjusi, pranešimas apie nelaimę gautas pavėluotai. I. Gazdziauskaitei priklausęs namas buvo medinis, apmūrytas plytomis. Ugnis greitai išplito dar ir todėl, kad išsigandę vaikai išbėgdami paliko atidarytas visas duris. Dėl to susidarė traukimas, labai palankus ugniai įsisiautėti.
Lazdijų PGT pareigūnas S. Bakša gyrė Sandros Budrytės veiksmus. Jo teigimu, svarbiausia, jog mergaitė nesutriko, nepasidavė baimės jausmui. Pamačiusi, kad negali užgesinti ugnies, ji veikė drąsiai, nedelsdama nė minutės, nepaliko vaikų, apie nelaimę suskubo pranešti kaimynams, paprašė iškviesti gaisrinius. S. Bakšos teigimu, tai pats idealiausias variantas, nes paveikta didžiulio išgąsčio trylikametė galėjo suglumti ir pabėgti, palikusi likimo valiai mažuosius. Tuomet aukų būtų neišvengta... Nors kol kas galutinės išvados dar nepateiktos, tačiau spėjama, jog gaisras šiame name galėjo kilti dėl elektros instaliacijos gedimo. Padegimo versija atmesta iškart. Gaila, tačiau nei namas, nei jame buvęs turtas nebuvo apdraustas.
Vidury žiemos savos pastogės netekusi daugiavaikė motina apsigyveno pas tėvus - Valę ir Stasį Gazdziauskus. Jų namas didelis, vietos visiems pakanka, nors čia dabar turi sutilpti net 13 žmonių - juk Ilona turi dar ir du brolius bei vieną seserį. Sudegėlė tikino pirmąją naktį po šios nelaimės nemiegojusi, vis galvojusi, kaip reikės pradėti gyventi iš naujo.
Pradžiugino pagalbos rankos
Juodas Ilonos mintis ir skaudžius išgyvenimus gerokai praskaidrino išaušęs pirmadienio rytas. Tą dieną jai buvo ištiestos pirmosios pagalbos rankos. Kaimynai, giminės, draugai bei aplinkiniai gyventojai rinko ir nešė drabužius, avalynę, kitus reikalingus daiktus, saldumynus. Iloną ir jos vaikučius aplankęs Lazdijų klebonas atvežė patalynės, parėmė pinigais, klausė, kuo dar galėtų padėti. Verslininkė I. Jurkevičienė pasirūpino, kad vaikai turėtų naujas kuprines, sąsiuvinius bei visas reikalingas mokyklines priemones. Lazdijų M. Gustaičio vidurinės mokyklos, kurioje mokosi trys Ilonos atžalos, pedagogai žadėjo suteikti visus vadovėlius. G. Bieliausko vaistinė padovanojo įvairių vaistažolių, arbatėlių, vaistų nuo peršalimo - kad tik Ilonos vaikus apsaugotų nuo ligų... Moteris tikino, jog toks dėmesys ir parama jai nepaprastai brangūs, dėl to moteris reiškia didžiulę padėką visiems, kurie jai padėjo. Tačiau vardijant geradarius tarp jų kol kas neatsirado nei buvusio Ilonos sutuoktinio, kuris gyvena Kėdainių rajone, nei daugelio kitų jos vaikų tėvų (beje, visos atžalos - nuo skirtingų vyrų). Kol kas nė vienas iš šių vyriškosios giminės atstovų nesiūlo pagalbos. Beje, tikriausiai net nežino, kaip atrodo jų į pasaulį paleistos atžalos. Tačiau Ilona dėl to labai nepyksta ir sako vaikus išauginsianti pati, savo ir artimųjų jėgomis...
