Pasak mitų, nugrimzdusi klestinti Atlantida po daugelio amžių išniro Šiaurės Atlantikoje, Atlanto ir ledynuotojo Šiaurės vandenynų sandūroje, kaip aštuoniolika kalnuotų salų, vėliau pavadintų Farerais. Šia legenda ir šiandien tiki 45 000 Farerų salų gyventojų. Kiekvienas salos pavadinimas skamba tarsi paslaptinga šiaurietiška daina - Streimoi, Estupoi, Sadoi, Skjuvoi, Kalsoi, Kunoi, Boroi. Skamba kaip tūkstančio vandens krioklių, vadinamų rūkstančiais, ošimas. Stiprus vėjas čia pučia praktiškai nuolat ir nupučia smulkučius krintančio vandens lašelius. Susidaro iliuzija, jog vanduo verda.
Salos vandenyne
Farerų salos priklauso Danijos Karalystei. Jas sudaro aštuoniolika gyvenamų ir keletas negyvenamų salų. Nuo 1948 metų kovo 23 dienos čia vidaus autonomija. Danijos vyriausybė salose turi savo atstovą. Aukščiausias įstatymų leidžiamasis organas - legtingas (vienmatis parlamentas, jo sudėtyje - 32 deputatai), renkamas kas ketveri metai.
Aukščiausias vykdomasis organas - landstjuri (vyriausybė, skiriama parlamento). Parlamento ir vyriausybės kompetencija - tik vidaus klausimai. Du Farerų salų atstovai priklauso Danijos parlamentui.
Tačiau Farerai visą laiką siekė būti kuo mažiau priklausomi nuo Danijos.
Didžiausias impulsas nepriklausomybės idėjoms buvo duotas Antrojo pasaulinio karo metais. Danija prieš fašistinę Vokietiją kapituliavo 1940-aisiais, o tuo metu Farerų salos, kurios buvo Britanijos karinių pajėgų bazė, iš tikrųjų stojo kiton barikadų pusėn. Situaciją dar labiau paaštrino faktas, kad 133 Farerų žvejai žuvo laivuose, kuriuos paskandino vokiečių povandeniniai lavai.
1946-aisiais įvykusiame referendume 48,7 procento salų gyventojų pasisakė už atsiskyrimą nuo Danijos, 47,2 procento - už likimą Karalystės sudėtyje. Tais pačiais metais Danijos karalienė paleido parlamentą ir paskyrė naujus rinkimus, pasibaigusius įtikinama "junionistų" t. y. tų, kurie buvo už Farerų priklausomybę Danijai, pergale. 1948 metais buvo priimtas savivaldos įstatymas, galiojantis iki šiol.
Vairuotojai nuo gimimo
Bet kuris vairuotojas europietis, nors ir turintis nemenką vairavimo stažą, nors ir labai "kietas", Fareruose prie vairo pasijunta vos ne naujokas. Iš 600 kilometrų automobilių kelių didžioji dalis vingiuoja skardingais kalnų šlaitais, nuo kurių prieš akis atsiveria kvapą gniaužiančios prarajos. Šios prarajos nuo važiuojamosios kelio dalies atskirtos vien menkais metaliniais stulpeliais, nudažytais raudona spalva. Gairelės įspėja: dešiniau - negalima, ten - skardis. Be abejo, tokie stulpeliai neišgelbėtų, jei mašiną netikėtai sumėtytų.
Bet kokiame aukštyje, bet kurioje vietoje (o yra ir tokių, kur dvi mašinos sunkiai prasilenkia) jus būtinai aplenks vietiniai, pripratę vairuoti net ir išgėrę. Jums nesignalizuos šviesomis ar garsiniu signalu kaip "apačioje" (taip ferariečiai atlaidžiai vadina viską, kas Europoje, įskaitant ir Daniją) - nespaus reikalaudamas važiuoti greičiau. Tiesiog aplenks - visur, visada, esant bet kokioms oro sąlygoms. Paslaptis paprasta, bet atsiskleidžia, tiesa, ne iš karto. Pasirodo, vietos valdžia, įvertindama vairavimo kalnų keliais ypatumus, leidžia važiuoti asfaltu, ant kurio praktiškai nebūna sniego, dygliuotomis padangomis. Tai - rūpestis kiekvienu salos gyventoju ir nieko nejaudina (kaip yra kitose šalyse), kad dygliai gadina kelio dangą. (Vairuotojos moterys, besivežiojančios vaikus, tiesiog privalo važiuoti tokiomis padangomis.) Be to, degalinėse nė nesistenkite rasti kuro, kurio oktaninis skaičius 92 ar 95. Čia jo nėra - tik 98-asis (o jis padidina variklio galingumą aukštai kalnuose išretėjusiame ore), t. y. visur Farerų salose - "aukštaoktaninis" važiavimas su adrenalino pertekliumi kraujyje.
Farerų salų gyventojai - vairuotojai nuo gimimo. Pagal oficialią statistiką, automobilį turi kas trečias gyventojas. Įdomu tai, kad salose nesutiksi ištaigingų, prestižinių limuzinų. Čia pirmenybė teikiama greitiems, nedideliems, mažalitražiams automobiliams. Avarijų, kad ir kaip keista, vos viena dvi per metus. Greičiausiai dėl to, kad čia, nors ir nėra sauso įstatymo, pakanka kitokių apribojimų. Stipriausiais alkoholiniais gėrimais dabar prekiauja vos viena nedidelė parduotuvėlė Torshavnoje (ir tai ne miesto centre), taip pat ribotais kiekiais baruose. Užtat kainos - nerealiai didelės. Ir nusipirkti alkoholinių gėrimų čia galima, kaip anksčiau Sovietų Sąjungoje, tik nuo 11 valandos ryto ir nė minutės anksčiau.
Po dvi avis - kiekvienam
Perpratęs visas vairavimo Fareruose subtilybes pradedi dairytis ir grožėtis kraštovaizdžio grožiu ir nepaprastumu. Beje, ypatingas šio krašto požymis - ne tik kalnai, bet ir avys. Smulkiais žingsneliais jos įsigudrina įveikti tokius stačius šlaitus, į kuriuos įliptų nebent patyręs alpinistas.
Daugelyje kelionių vadovų aprašomas avių atsiradimas šiose salose: daugiau nei prieš dešimtį amžių salose be miškų, bet praktiškai amžinai žaliose gyveno airiai - vienuoliai atsiskyrėliai. Jie čia ir atvežė avis. Jos pasklido po sodrias ganyklas, pradėjo gausiai daugintis ir laukėti.
Avininkystei iki XIX amžiaus teko svarbus ir pagrindinis vaidmuo žemės ūkyje ir apskritai fareriečių gyvenime. Avys valstiečiams tiekė maistą, rūbus ir apavą. Vilna buvo pagrindinė prekė prekiaujant su Danija ir davė tokį pelną, jog avininkystė pagrįstai buvo vadinama Farerų salų auksu. Beje, su tuo auksu siejasi ir toponimika: "Farerų" - reiškia "avių".
Dabar salose, manoma, yra apie 80 000 avių, t. y. po dvi kiekvienam gyventojui. Bet, nors ir kaip keista, parduotuvėse nerasite "tėvyninės" avienos - arba iš Islandijos, arba iš kitame Žemės krašte esančios Naujosios Zelandijos. Vietinių avių "specializacija" - tik vilna.
Kaip girdžiu, taip rašau
Nekreipiant dėmesio į beveik tūkstantmetį trukusią priklausomybę iš pradžių Norvegijai, paskui - Danijai, ši maža tauta sugebėjo išsaugoti savo kalbą - mažai pasikeitusią senovinę norvegų, taip pat specifinę materialinę ir dvasinę kultūrą. Dar iki XIX amžiaus vidurio kiekvienoje saloje buvo kalbama ir rašoma savitu dialektu, vadovaujantis taisykle: kaip girdžiu, taip ir rašau. Ir tik antroje XIX amžiaus pusėje buvo sudarytos rašomosios kalbos normos. Šiais laikais pagrindus davė islandų kalba. Pasipriešinant Vakarų Europos ir visų pirma Danijos įtakai, išsaugoti ir tautiniai rūbai.
Farerų salų gyventojai gyvena kaip viena šeima, kur viskas "skaidru" - čia praktiškai nėra alkoholizmo, pornografijos, homoseksualizmo, pedofilijos. Nors yra viso labo tik 45 000 žmonių, jie išsaugojo savo kalbą ir kultūrą. Civilizacija griauna bendravimą, bet apie fareriečius to nepasakysi. Galima ateiti į svečius tiesiog šiaip sau, be pakvietimo ar perspėjimo, kas Europoje dabar neįmanoma. Pavyzdžiui, į vestuvių puotą Danijoje kviečiama 20-30 žmonių, o čia, Fareruose, susirenka iki pusės tūkstančio - giminės, kaimynai, pažįstami, kolegos.
Ir štai kas dar įdomu: kontinente nepriimta klausti: "Kaip reikalai?" (girdi, koks tavo reikalas, kaip man sekasi). O čia tuo nuoširdžiai domimasi. Jei tu nepasakysi "gerai", tai iškart pasiteiraus, gal kas atsitiko, gal kuo padėti? Trumpai apie salų gyventojus galima pasakyti tiek: jų negalima nemylėti.
Kibkit, žuvelės, didelės ir mažos
Farerų salų gyventojams geografiniu požiūriu pasisekė - salos išsidėsčiusios Atlanto ir ledynuotojo Šiaurės vandenynų sandūroje, pačiame žuvimi turtingų jūrų platybių centre, praktiškai vienodu atstumu nutolusios tiek nuo Grenlandijos, tiek nuo Barenco jūros. Sugaunama žuvis fareriečiams garantuoja pasiturimą gyvenimą. Žuvininkystei čia pritaikyta praktiškai visi ir viskas.
Pagal oficialius duomenis, 2002 metais iš eksporto salos uždirbo per 4 milijardus kronų (Danijos ir Ferarų kronos - 1:1 ir abu piniginiai vienetai galioja salose). 99,2 procento šių pajamų gauta už žuvies ir žuvies produktų eksportą. Pagrindinė eksportuojama prekė - menkių filė - beveik trečdalis viso eksporto; 18 procentų - lašiša, 6 procentai - krevetės. Likusi eksporto dalis - oda ir seni žvejybiniai laivai. Jie buvo išpirkti iš žvejų už didelius pinigus, mat jautėsi smulkaus verslo perteklius.
Žvejybinį Farerų salų laivyną 2001 metų pabaigoje sudarė 186 lavai, kurių bendras pajėgumas - 70 000 tonų. Ir visgi dar jų per daug, todėl vyriausybė vietos laivų savininkams išmoka kompensacijas, kad jie nebeeksploatuotų savo žvejybos laivų.
Didelį įnašą į nacionalinę ekonomiką teikia žuvų auginimas.
Sąsiauryje, netoli tilto, jungiančio Streimoi ir Esturoi salas, 50 kilometrų nuo sostinės Torshavnos, įsikūrusi unikali Farerams paltusų auginimo ir veisimo ferma, gyvuojanti nuo 1999-ųjų. Mažai kas iš tų, kuriems teko ragauti paltuso, gyvenančio iki 40 metų, gali įsivaizduoti, kaip jis gyvena natūraliomis ir kaip sunku jį išauginti dirbtinėmis sąlygomis. Pasirodo, paltusai natūraliomis sąlygomis dauginasi 700 metrų gylyje, kur absoliuti tamsa. Šviesoje mailius žūsta.
Panašios fermos yra Islandijoje, Škotijoje ir Norvegijoje. Fareruose esančios fermos unikalumas tas, kad, mokslininkų nuomone, tik čia yra idealios sąlygos paltusams auginti dirbtinėje aplinkoje. Tai lemia nuolatinė pliusinė vandens temperatūra (ji svyruoja nuo 6 iki 9 laipsnių). O paltusai labai jautrūs temperatūrų svyravimams. Todėl jų negalima išauginti bet kur.
Iš pačios didžiausios patelės gaunama 30 litrų ikrų, o tai - 1,2 milijono ikriukų. Dirbtinėmis sąlygomis išgyvena apie 1 procentas (žymiai daugiau nei natūraliomis). Paskui mailius suleidžiamas į specialų rezervuarą. Paaugusį mailių (maždaug 2 metų) jau galima išleisti į atvirus vandenis sąsiauryje. Pramoninei gamybai paaugusį mailių augina įvairiose Farerų salų fermose, kol jie užauga iki parduoti tinkamo dydžio (tai trunka dar apie 5 metus). Mokslininkų nuomone, skoninės tokio paltuso savybės bus kur kas geresnės nei užaugusio natūralioje aplinkoje.
