Dar 1982 metų kovo 16 dieną Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Rimgaudą Marčiulaitį buvo nuteisęs už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Turėdamas neišnykusį teistumą, R. Marčiulaitis 1993 metų spalio 18-osios vakare Kaune, viename Vaidoto gatvės 132 namo bute, susipyko su savo sugyventine E. B. ir ją sumušė. Medicinos ekspertai suskaičiavo ne mažiau kaip keturiolika smūgių. Nuo vidinio kraujavimo moteris mirė.
1994 metų balandžio 18 dienos nuosprendžiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas R. Marčiulaičiui vėlgi už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis paskyrė 15 metų laisvės atėmimo bausmę. 1995 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nuteistojo kasacinį skundą dėl šio nuosprendžio atmetė.
Praėjus aštuoneriems metams R. Marčiulaitis parašė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pareiškimą, kuriame prašė atnaujinti jo baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, panaikinti nuosprendį ir bylą nutraukti. Jis teigė nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, nepadaręs, baudžiamoji byla esanti suklastota, jo kaltė neįrodyta nei ekspertizėmis, nei liudytojų parodymais ar kita bylos medžiaga. Šie teiginiai esą grindžiami savaip traktuojamais liudytojų parodymais ir ekspertizės akto duomenimis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje išaiškino, jog, remiantis Baudžiamojo proceso kodeksu, baudžiamosios bylos atnaujinamos, kai pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia panaikinti arba pakeisti teismų sprendimus. R. Marčiulaitis savo prašymą atnaujinti baudžiamąjį procesą motyvuoja kaltės neįrodytumu. Jis ginčija nuosprendžiu nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, o ne teismo konstatuotų faktų teisinį vertinimą, duotą taikant baudžiamąjį įstatymą. Todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nutarė nuteistojo Rimgaudo Marčiulaičio baudžiamosios bylos neatnaujinti.
