Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Santykiai tarp kauniečio Jono Uzo (71 m.) ir lygiai 30 metų jaunesnio posūnio Valdemaro Valaičio niekad nebuvo geri, tačiau nors vyrai ir susikivirčydavo, rimtesnių peštynių išvengdavo. Valdemaras buvo gana impulsyvus gal dėl ne itin sėkmingai susiklosčiusio gyvenimo - 1995 metais išsiskyrė su žmona, paskutiniu metu niekur nedirbo, neturėjo savo pastogės, susidraugavo su alkoholiu, veltėdžiavo. Jo motinos Teresės Uzienės teigimu, sūnus gyvendavo tai vienur, tai kitur, o atšalus orams jis ieškodavo šilumos motinos bei patėvio bute. Šie Valdemaro į lauką nevarydavo.
Šių metų sausio 21-ąją V. Valaitis į motinos butą grįžo apie 19 valandą. Jau buvo išgėręs, tačiau su savimi dar parsinešė butelį degtinės (bent taip teigė jo patėvis). Sutuoktiniai Uzai taip pat buvo neblaivūs - motina gulėjo lovoje virtuvėje, patėvis - kitame kambaryje. Vyrai dviese ėmė tuštinti butelį. Tačiau ramios išgertuvės truko neilgai - J. Uzas supyko, kai posūnis neleido jam perjungti kito televizijos kanalo (vyriškis norėjo pažiūrėti žinių laidą). Beje, televizorius labai dažnai tapdavo pagrindine jų nesantaikos priežastimi. Pamatęs, jog patėvis siekia ant stalo gulėjusio virtuvinio peilio, V. Valaitis čiupo jam už rankos bandydamas peilį atimti. Vyrai susigrūmė ir staiga J. Uzas pajuto per koją nubėgančią šiltą srovę - iš sužalotos kirkšnies pasipylė kraujas... Netikėtai vidun užėjusi kaimynė Genovaitė Dubosaitė skubiai iškvietė greitąją pagalbą. Jei ne medikų pastangos - J. Uzas galėjo greitai nukraujuoti ir mirti. Kauno medicinos universiteto klinikose po operacijos jis pragulėjo keletą dienų, paskui buvo išleistas gydytis į namus. Vyriškis savo posūniui atleido, prašė jo nebausti. Tačiau Kauno apygardos teismas, pripažinęs V. Valaitį esant kaltą, jam paskyrė 7 mėnesių ir 6 dienų laisvės atėmimo bausmę...
