Motiną badu numarino dukra
Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijai nekilo abejonių dėl to, kad 42 metų Pabradės (Švenčionių r.) gyventoja Nijolė Demenčienė badu numarino savo motiną. Ir nors už nežmonišką nusikaltimą teisiama moteris savo kaltę neigė, teismas ją pasiuntė už grotų devyneriems metams. Šis nuosprendis įsiteisės tiktai liepos pradžioje, todėl iki šio laiko jį dar galima apskųsti Apeliaciniam teismui.
Mirties priežastis - išsekimas
Nijolės Demenčienės 76 metų motina Genė Sasnauskienė mirė 2000 metų gruodžio 12-13 dienomis (tikslus mirties laikas nenustatytas). Visiškai išsekęs, atviromis kraujuojančiomis žaizdomis (pragulos) nusėtas jos kūnas kėlė pasibaisėjimą - lyg moteris būtų buvusi koncentracijos stovyklos kankinė. Atlikus pomirtinę kompleksinę bei pakartotinę teismo medicininę psichiatrinę-psichologinę ekspertizę buvo nustatyta, jog G. Sasnauskienė prieš mirtį (neabejotinai nuo 2000 metų pradžios) sirgo progresuojančia psichikos liga. Dėl pažengusios ligos prieš mirtį senutė negalėjo pasirūpinti savimi. Pagrindinė mirties priežastis - ilgalaikis badavimas.
Motinai valgyti davė
Atsidūrusi teisiamųjų suole N. Demenčienė aiškino, jog kartu su nepilnamete dukra bei motina G. Sasnauskiene nuo 1996 metų gyveno motinai priklausiusiame trijų kambarių bute. Po poros metų ji priėmė nuomininką Vaidą Arlauską. Nuo to laiko aukštąjį išsilavinimą turėjusi moteris niekur nedirbo - kartu su dukra pragyveno iš motinos pensijos. Nors nuomininkas pinigų nemokėjo, tačiau jo motina atveždavo maisto produktų, dėl to esą šeima nebadavusi. N. Demenčienė tikino, jog maistą gamindavo ji pati - virdavo sriubas, košes, kepdavo blynų. Visa tai duodavo valgyti ir savo motinai. Jos teigimu, iki patekimo į psichiatrijos ligoninę motina valgė pati ir gana daug - du tris kartus per dieną. Maistą dukra atnešdavo į mamos kambarį ir padėdavo ant stalo. N. Demenčienė pripažino, jog maždaug prieš aštuonerius metus gimdytoja pradėjo nusišnekėti, prarasdavo atmintį. Manydama, jog tai sklerozė, į gydytojus nesikreipė ir motinos gydymu nesirūpino.
Teisiamosios tvirtinimu, pirmą kartą motina dingo iš namų 1999 metų vasarą. Apieškojusi kieme ir jos neradusi, ketino kreiptis į policiją, tačiau trečią dieną pareigūnai patys paskambinę telefonu pranešė jos motiną radę Lukiškių poliklinikoje. Antrąsyk prapuolusi garbaus amžiaus moteris vėl pateko į medikų rankas.
Iš nakvynės namų - į psichiatrijos ligoninę
Į Vilniaus psichiatrijos ligoninę G. Sasnauskienę pareigūnai atvežė 2000-ųjų lapkričio 12-osios naktį iš Naujosios Vilnios nakvynės namų. Kaip vėliau tikino skyriaus vedėja L. Matelienė, senutė buvo labai išsekusi, ant jos kūno buvo daug kraujosruvų, pilvo apačioje -žaizda su pūslėmis (lyg būtų nuplikyta verdančiu vandeniu). Moteris nesiorientavo aplinkoje, negalėjo pasakyti nei savo vardo, nei pavardės, todėl buvo kreiptasi į ligoninės Socialinės pagalbos skyriaus darbuotojus, kuriems pavyko išsiaiškinti moters asmenybę ir apie tai pranešti dukrai N. Demenčienei. Pastaroji ligoninėje pasirodė po kelių dienų. Medikės teigimu, ši moteris buvo netvarkingos išvaizdos, nuo jos sklido alkoholio kvapas. Kuomet N. Demenčienė paprašė įgaliojimo motinos pensijai paimti, skyriaus vedėjai kilo įtarimas, kad ši gali ją pragerti, todėl atsisakė jį patvirtinti. Vis dėlto po dviejų dienų medikė N. Demenčienei nusileido ir įgaliojimą išdavė. L. Ligoninėje senutė greitai atsigavo, sustiprėjo, pradėjo pati valgyti, jau galėdavo atsisėsti, prasmingai atsakinėti į klausimus. Kad reikia valgyti, moteris suprasdavo tik tada, kai jai į rankas paduodavo šaukštą ir kai ji pajusdavo maisto kvapą... G. Sasnauskienė šioje ligoninėje galėjo būti gydoma iš viso 52 dienas, o paskui dar 4 mėnesius slaugoma palaikomojo slaugymo ligoninėje, tačiau jos dukra pareikalavo motiną išrašyti iš ligoninės, tikindama, jog namuose jai suteiks geresnes gyvenimo sąlygas. Medikai šiam reikalavimui pakluso...
Save laikė rūpestinga dukra
N. Demenčienė save laikė labai rūpestinga dukra - tvirtino motiną lankiusi ligoninėje, nešusi jai vaisių, šokolado, sulčių. Po dviejų savaičių ligonę parsivežė į namus, ją gerai prižiūrėjo. Pirmąją savaitę esą viskas buvę gerai - mama pati noriai valgė (užtekdavo atnešti maistą ir padėti ant stalo), naktimis ramiai miegojo. Vienintelė problema, jog ši viską darydavo po savimi. Likus 4-5 dienoms iki mirties motina staiga nustojusi valgyti, todėl N. Demenčienė jai sugirdydavusi po du šaukštelius sirupo - vandenyje ištirpinto medaus. Teisiamosios tvirtinimu, ligonė jokiais skausmais nesiskundė. Dieną prieš mirtį ėmė keistis motinos išvaizda, todėl N. Demenčienė iškvietė greitąją pagalbą. Medikai suleido raminamųjų ir liepė ją toliau taip prižiūrėti - apie galimą mirtį nieko nekalbėjo. Motina užmigo. Ji miegojo ir kitą dieną. Galiausiai vakarop nuėjusi į kambarį rado motiną mirusią.
Sugėrovai trukdė rūpintis motina
Panašiai apklausiama kalbėjo ir N. Demenčienės dukra. Deja, daugelis artimų kaimynų, o ypač senutės bute kambarį nuomojęsis vyriškis niekais pavertė visus teisiamosios ir jo dukters teiginius. Ona Starkienė nebijojo pripažinti, jog N. Demenčienė piktnaudžiavo alkoholiu, jųdviejų santykiai buvę konfliktiški, nes Nijolei nepatikdavusios pastabos dėl amoralaus elgesio. Pas N. Demenčienę dažnai ateidavo buvęs jos vyras (jis dažnai nakvodavo laiptinėje), rinkosi įtartinos išvaizdos sugėrovai, pati Nijolė turėjo ne vieną sugyventinį. Bute buvo girtaujama, triukšmaujama. Dėl to kaimynai ne kartą kvietė policiją. Liudytoja savo akimis matė, kaip N. Demenčienė daužė motinos galvą į durų staktą. Senutė buvo ne kartą pastebėta sėdinti laiptinėje basomis kojomis, nes dukra jos neįsileisdavo į namus. G. Sasnauskienė kaimynams skųsdavosi, jog dukra ją muša, atima pensiją, neduoda valgyti. Kambarį senutės bute nuomojęsis V. Arlauskas neslėpė, jog N. Demenčienė ne rečiau kaip 3 kartus per savaitę būdavo girta. Jos bute (iš tiesų tas butas priklausė motinai) nuolat lankydavosi visokie valkatos, todėl Nijolei nebuvo kada rūpintis motina. Priešingai - dukra ją dažnai apstumdydavo, sumušdavo. Likus maždaug 4 mėnesiams iki senutės mirties N. Demenčienė pirkdavo labai mažai maisto, nes vos gavusi motinos pensiją beveik visą ją pragerdavo. Močiutės nesistengė prižiūrėti ir anūkė - Nijolės dukra. Ši sakydavo, kad jai šlykštu užeiti net į senosios kambarį. Nuomininkui ir senutei girdint N. Demenčienė kalbėdavo apie tai, kad greičiau motina numirtų, tuomet baigtųsi problemos.
Kaltinimas turto pasisavinimu atmestas
N. Demenčienė dar buvo kaltinama pasisavinusi svetimą turtą, tai yra savo motinos butą. Dar G. Sasnauskienei besigydant psichiatrijos ligoninėje jos dukra, padedant nekilnojamojo turto agentui, slapta, be medikų leidimo, atsivežė motiną iš ligoninės į Vilniaus 17-ąją notarų kontorą, kur notarės L. Mackevičienės akivaizdoje buvo sudarytas įgaliojimas, leidęs N. Demenčienei parduoti motinos butą. Tuo pat metu toje pačioje notarų kontoroje buvo sudaryta šio buto pirkimo-pardavimo sutartis. Vėliau notarė tvirtino nežinojusi, kad senutė serga psichikos liga. Na, o pati N. Demenčienė sugebėjo savo kaltę paneigti, nes esą dar 1998-aisiais motina pati siūliusi šį butą iškeisti į mažesnį, kadangi dėl lėšų stokos šio gyvenamojo būsto išlaikyti nepajėgė. Dėl to net buvo paduotas skelbimas į laikraštį, buvo pasirodę pirkėjų... Per tą laiką skola už komunalinius patarnavimus išaugo beveik iki 8 000 litų. Pardavusi šį butą ir atlyginusi įsiskolinimus, už likusią sumą teisiamoji įsigijo butą Pabradėje. Teismui to pakako ir minėtas kaltinimas buvo atmestas.
