Paini kruvino smurto istorija
Irena ZUBRICKIENĖ
Praėjusių metų lapkričio 24-osios vidurnaktį į Marijampolės policiją buvo pranešta, kad kone miesto centre, J. Totoraičio vidurinės mokyklos stadione, yra leisgyvis vyras, kuriam reikalinga skubi medikų pagalba. Skambinęs asmuo neprisistatė.
Stadione prie suoliukų sukniubęs vyras iš tiesų merdėjo - buvo sumuštas, be sąmonės. Pareigūnai jo drabužių kišenėse nerado jokių dokumentų. Kitos dienos vakarą sumuštasis mirė. Kad tai marijampolietis Algis Navickas (43 m.), buvo nustatyta tik po kelių parų, kai mirusįjį Kauno klinikose atpažino jį nuo ankstyvos vaikystės užauginusi Danutė Navickienė, Algio tėvo žmona. Mat kartu su posūniu gyvenusi našlė, nerimaudama, kur jis kelias paras pradingęs, kreipėsi į policiją ir sužinojo, kad panašus į jos ieškomąjį vyras tomis dienomis buvo rastas stadione ir nebeišgyveno.
D. Navickienė negalėjo suvokti, kam užkliuvo labai taikaus ir ramaus būdo Algis. Tiesa, mėgdavo išgerti, tačiau į konfliktus neįsipainiodavo, nes esą buvo bailokas. Nei jis galėjęs užpuoliką sudominti turimais pinigais, nei mobiliuoju. Danutė tebemąsto: gal kam nors galėjęs užkliūti naktį būdamas girtas, tačiau ekspertai nustatė, kad paskutinį savo gyvenimo vakarą Algis buvo blaivus. Anot Danutės, iš namų vakare jis išėjo nieko nepasakęs, kurį laiką dar buvo sėdėjęs ant suoliuko kieme.
Aiškindamiesi A. Navicko mirtino sužalojimo (patyręs mažiausiai 10 smūgių ir miręs dėl sunkios galvos traumos) aplinkybes, pareigūnai surado asmenį, lemtingąją naktį skambinusį į policiją. Tai - niekur nedirbantis ir nesimokantis, 10 klasių baigęs, policijai nekliuvęs, su mama gyvenantis marijampolietis Robertas Lipskis (21 m.). Kai jam paskambinęs policininkas pakvietė pasikalbėti apie naktinį policijos iškvietimą, Robertas kartu dar išgirdo ir tai, kad tuokart stadione aptiktas vyras mirė taip ir neatgavęs sąmonės, neprataręs nė žodžio. Robertas suprato: gresia nemalonumais, bet galbūt galima jų išvengti. Jis pirmiau nuskubėjo pas savo draugą Virginijų K., nepilnametį, su kuriuo lemtingąją naktį girtavo ir šlaistėsi prie minėtos mokyklos. Abu vaikinai aptarė, ką sakysią policininkams.
Nors Robertas bandė įtikinti pareigūnus, kad sukniubusį nepažįstamąjį paliko jį sumušę ir nubėgę keli praeiviai, pareigūnai "perkando" sutrikusio ir besipainiojusio jaunuolio melą. Jie tuoj pat išsiaiškino, kad naktį gelbėtoju pasišovęs būti jaunuolis pats buvo ir budelis.
Galop pripažinęs, kad A. Navickas mirė ne nuo nubėgusių nepažįstamųjų smurto, Robertas Lipskis papasakojo, kad nelaimėlį sumušė jis ir nepilnametis Virginijus K. Esą tą vakarą abu su dar vienu bičiuliu kelis kartus prekybos centre pirkosi alaus ir vyno ir juo svaiginosi mokyklos stadione. Vėliau Robertas ir Virginijus liko dviese ir gėrė toliau. Kai jų akiratyje pasirodė nepažįstamas praeivis, girti jaunuoliai paprašė jo cigarečių. Kadangi vyras cigarečių nedavė, kilęs nepasitenkinimo pyktis prasiveržė smūgiais.
Nepilnametis Virginijus K. nieko panašaus papasakoti pareigūnams negalėjo, nes tikino tą vakarą buvęs visiškai girtas ir sveikesnę nuovoką atgavęs tik jau parėjęs į namus. Tiesa, jo drabužiai, kaip pats pamatė kitą dieną, buvę labai purvini, kelnės suplyšusios, tad jas ir neva jau sudėvėtus batus vaikinas iškart išmetęs į šiukšlių konteinerį.
- Netikėti draugo liudijimu, kad praeivį mušėme abu, negaliu, nes Robertas yra geras mano draugas nuo vaikystės, be to, tokiais rimtais dalykais juk nejuokaujama, - tegalėjo policijoje išlementi Virginijus.
Abu dėl nužudymo įtarti jaunuoliai buvo suimti. Tačiau po kurio laiko R. Lipskis pakeitė savo parodymus, ir nepilnametis Virginijus buvo išleistas į laisvę. Robertas pradėjo tvirtinti, kad Virginijus šioje kriminalinėje istorijoje niekuo dėtas, nes A. Navicką daužė ir spardė tik jis vienas.
- Aš netikiu, kad Algį, aukštą ir tvirtą vyrą, taip stipriai sumušė tik vienas Lipskis, nedidelis, smulkaus sudėjimo jaunuolis, - po teismo liko dvejoti Algį užauginusi D. Navickienė. - Kad dar Algis tada būtų girtas, gal galėčiau patikėti. Be to, kam reikėjo kaitalioti tuos parodymus - tai abu mušė, tai vienas? Kodėl tas nepilnametis kitą dieną skubėjo atsikratyti supurvintais drabužiais ir batais? Manau, kad už grotų viską gerai apgalvojęs Lipskis pabūgo griežtesnės bausmės, kokia grėsė chuliganams bendrininkams, todėl apsiėmė ir savo draugo kaltę.
Kodėl tardymo izoliatoriuje pabuvęs R. Lipskis pakeitė pirminius parodymus, negalėjo suprasti ir ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Jie tegalėjo pripažinti, kad jiems nepavyko rasti nepilnamečio Virginijaus K. kaltės įrodymų.
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs A. Navicko nužudymo aplinkybes, žudiku pripažino tik Robertą Lipskį ir nuteisė jį kalėti 8 metus ir 6 mėnesius. Nuteistojo motina per teismo posėdį atlygino Algį palaidojusiai D. Navickienei turtinę žalą - 5000 litų. Dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusioji nesikreipė, nes niekur nedirbęs posūnis nebuvo jos materialinė parama ir pagalbininkas.
- Mylėjau Algį kaip tikrą savo vaiką, juk užauginau jį kaip labai anksti mamos netekusį našlaitį, - pasakojo D. Navickienė. - Palaidojau šalia jo motinos ir mirusios sesers. Jeigu Algis būtų miręs dėl išgerto alkoholio, dabar mažiau kentėčiau, nes neslepiu, jog bardavau jį dėl girtavimo, tad dabar sakyčiau, kad priėjo tokį liepto galą, kokio ir ieškojo. Bet juk atsitiko kitaip - Algis žiauriai nužudytas ir visai už nieką, priverstas kentėti, akis užmerkęs prie svetimų žmonių, kaip niekam nereikalingas. Be to, netekties skausmas nemažėja dar ir dėl to, kad teismas manęs neįtikino, jog kaltieji sulaukė atpildo. Manau, kad vienas kaltasis tebevaikšto laisvėje. Antraip kodėl ir jo mama būtų prisidėjusi prie Algio laidotuvių išlaidų, kaip pati mačiau teisme? Gerai, jeigu tas išsisukęs nepilnametis toliau gyvens nesuteikdamas kitiems skausmo.
Karolio ZUBRICKO nuotr.:
- Danutei Navickienei, palaidojusiai nužudytą posūnį, po teismo tebeliko dvejonių
