Prievartautojas įrodinėjo buvęs... išprievartautas
Irena ZUBRICKIENĖ
Vienuose Marijampolės apskrities vaikų namuose keletą metų gyvenančiai ir artimųjų beveik nelankomai Rimutei (14 m.; vardas pakeistas) labai norėjosi turėti artimą draugą, kurį ji galėtų vadinti mylimuoju. Šis paauglės noras baigėsi baudžiamąja byla teismo salėje.
Į pasimatymą - apgaule
Rimutė matė, kokios laimingos kitos likimo draugės, iš vaikinų, gyvenančių šeimose, dažnai sulaukiančios SMS žinučių ir skambučių, kartais šių jaunuolių aplankomos ar net susitikinėjančios atokiau nuo vaikų namų. Todėl vos tik sulaukusi nepažįstamojo, kuris prisistatė esąs Tomas, SMS žinutės, kviečiančios draugauti, be jokių svarstymų sutiko ir puoselėjo savo išsvajotas viltis.
Tomas (16 m.) teigė esąs marijampolietis, vienos vidurinės mokyklos dešimtokas. Rimutės telefono numerį jis buvo gavęs iš jos pažįstamo. Jaunuolių SMS žinutės apie porą savaičių plaukė kaip upės vanduo (vėliau jų bendravimo išklotines analizavę pareigūnai jas skaičiavo šimtais), o po to pora nutarė susitikti. Rimutė žinojo, kad į pasimatymą auklėtoja nenorės jos išleisti, todėl pamelavo norinti eiti į netolimą kaimo parduotuvę. Kad dar labiau niekas nieko neįtartų, kartu pasikvietė bendraamžę draugę Vaivą iš tų pačių vaikų namų. Rimutė buvo parašiusi Tomui, kad susitikti ateis į geležinkelio stotelės pastatą, prie kurio traukinys pastaraisiais metai jau nestoja. Taigi ir žmonių ten nebūna, vieta atokesnė.
Tuo metu moksleiviams kaip tik buvo žiemos atostogos - šių metų sausio 4-osios popietė. Kai dvi draugės atėjo į stotelę, vaikinas jau laukė. Visi trys susipažino: pasisakė vardus, Tomas, norėdamas įrodyti esąs tas pats, kuris rašydavo Rimutei žinutes, net savo asmens dokumentą panelėms parodė.
Pažintį apvainikavo smurtas
Netrukus porelė liko viena, nes supratinga draugė Vaiva, pasakiusi, jog užtruks apie pusvalandį, išties patraukė tolyn - parduotuvės link. Matyt, Tomas mintyse užfiksavo, kad laiko jis turi nedaug: vos tik Vaiva nutolo, jo pokalbis su Rimute greitai buvo išsemtas - intymiai kibti pradėjęs vaikinas siekė meilės. Prieš tai jis, dar neišduodamas savo tikslo, parodė mergaitei turįs dujinį pistoletą, sakė, kad ginklas yra veikiantis, davė palaikyti rankose. Rimutei buvo smalsu, tačiau, kaip ji vėliau prisipažino, pistoleto demonstravimas jai sukėlė negerų minčių, tik ji nenorėjusi iškart išsiduoti.
Jaunuolių pasimatymas stotelėje baigėsi tuo, kad Tomas, netrukus atvirai išreiškęs norą pasimylėti ir sulaukęs Rimutės pasipriešinimo, tvirtai suėmė mergaitės rankas, siekė ją apnuoginti, trenkė per veidą, pastūmė į mūrinę sieną, kol galiausiai apnuogino ir pasiekė savo - teisėsaugininkų terminais tariant, ir išžagino, ir išprievartavo.
Pabėgti nuo žagintojo Rimutė negalėjo, nes jis neleido, be to, ji baiminosi rodyto pistoleto. Netrukus į stotelę sugrįžo Vaiva. Ji pastebėjo, kad draugė sutrikusi ir apsiašarojusi. Rimutė dar išdrįso pasakyti, kad Vaiva būtų atsargesnė, nes Tomas turįs ginklą. Apie patirtą lytinę prievartą mergaitė tą akimirką nesakė. Abi pasukti globos namų link galėjo tik tada, kai tai padaryti leido Tomas. Bet prieš tai jis iš Rimutės rankų paėmė jos mobilųjį telefoną, išėmė ir atidavė SIM kortelę, o pats su telefonu pasileido priešinga kryptimi.
Išprovokavo "seksualios žinutės"
Tomo versija apie jo pirmąjį pasimatymą su Rima yra kitokia. Jos vaikinas laikėsi ir iki teismo, ir teisme: mergaitės negąsdinęs, neskriaudęs, neprievartavęs ir nežaginęs - intymus bendravimas vykęs abiem to norint.
Tomas tvirtino iš pirmųjų SMS žinučių dar iki pasimatymo supratęs, kad Rimutė yra lengvabūdė (taip buvo girdėjęs ir iš draugų), nes dauguma jos žinučių buvo "seksualinio pobūdžio". Paauglė buvo rašiusi galinti pamylėti, pamaloninti. Nutaręs su ja susitikti, Tomas ir galvojęs apie būsimus intymius reikalus, tačiau ne apie prievartą - antraip juk nebūtų rodęs asmens dokumento, nesakęs tikro vardo. Ginklą vaikinas pasiėmęs tam, kad apsigintų nuo galimo užpuoliko, nes juk vienas vyko į nuošalią, jam nepažįstamą vietą.
Tomas tikino kiek nustebęs, kad stotelės pastate Rimutė gana greitai pradėjo kalbą apie seksą, tai palydėdama gundančiais bučiniais. Paauglė pasisakė esanti... lesbietė, todėl norinti oralinio sekso. Esą Rimutė pati atsegė jo kelnes, pati susirado, ką reikia, pati glamonėjo. Todėl viskas ir baigėsi taip, kaip baigėsi.
Anot Tomo, po meilės seanso Rimutė netikėtai paprašė iš jo 50 litų. Kadangi jis neturėjo ir net neketino duoti, mergina prakalbo apie būsimus reikalus policijoje - skųsis dėl neva išžaginimo. Tai Tomą labai supykdė, todėl jis ir atėmė Rimutės telefoną, kurį vėliau, jau susitikęs su draugu, išmainė.
- Mano pistoletą ji tikrai matė, čiupinėjo, bet juo negrasinau, - pareigūnus tikino Tomas. - O verkti Rima pradėjo tik tada, kai stotelėje pasirodė jos draugė. Tas graudulys buvo suvaidintas. Gailėjausi, kad ėjau į tą pasimatymą. Tos pačios dienos vakare aš parašiau Rimai žinutę ir atsiprašiau dėl paimto telefono. Daugiau nieko blogo aš jai nepadariau.
Teismas patikėjo nukentėjusiąja
Teismo neįtikino Tomo papasakota versija - ja tikėjo tik kaltinamojo advokatas, padėjęs vaikinui įrodinėti, kad meilės sceną išprovokavo pati keturiolikmetė.
Beje, Tomas buvo išaiškintas ne iš karto, kai paauglė vaikų namuose ir policijoje papasakojo apie įvykį. Mat Rimutė baiminosi auklėtojos, nes buvo jai pamelavusi dėl pasimatymo, todėl iš pradžių visus tikino, kad ją išžagino neva automobiliu privažiavęs ir į mašiną įsitempęs nepažįstamasis. Tik liudininkė Vaiva nesutiko meluoti pareigūnams - ji atskleidė Rimutės paslaptį apie įvykusį pasimatymą su rašinėtų SMS autoriumi.
Anksčiau neteistas, geruose namuose užaugęs Tomas po įvykio nebuvo suimtas. Laukdamas teismo, jis stropiai lankė mokyklą, o vasarą įsidarbino, kad tik kuo mažiau laiko liktų "paikoms mintims". Ir pedagogai, ir darbdaviai vaikiną charakterizavo, kaip buvo teigiama teisme, išimtinai teigiamai. Koks kipšas buvo užvaldęs jaunuolio protą lemtingąją sausio popietę, niekas negali paaiškinti.
Teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, pripažino Tomo kaltę ir dėl išžaginimo, ir dėl išprievartavimo, ir dėl telefono vagystės, tad paskyrė jam 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius neįžūlių, dėl nuklydimų besigailinčių nepilnamečių padėtį švelninantį Baudžiamojo kodekso straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Tiek laiko nuteistasis gyvens laisvėje, tačiau suvaržytai, tarsi būtų sekamas. Vaikinui metus nurodyta būtinai tęsti mokslą arba įsidarbinti, o nuo 23 valandos iki 6 valandos nekelti kojos iš namų.
Įvykis paveikė paauglę
Per pirmąjį pasimatymą pažeminta Rimutė - likimo ir artimiausiųjų žmonių nelepintas vaikas. Į globos namus ji pateko, kai asocialiai gyvenusi mergaitės motina neturėjo savo pastogės, nuolatinio darbo ir lėšų pragyvenimui. Kadaise "Akistatos" korespondentė buvo liudininkė, kai motina pati Rimutę atvedė į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir paliko, kad tuomet penkiametė mažylė būtų įkurdinta globos namuose. Pasisodinusi šviesiaplaukę dukrelę ant kelių, motina gergždžiančiu balsu jai kuždėjo, kad kasdien lankys ir greitai pasiims į namus - kai tik juos turės ir neva tuoj tuoj susiras darbą...
Tas "laikinai" virto, kaip neretai būna, "amžinai". Mergytė užaugo nelankoma artimųjų. Ji prisipažino net nežinanti, kiek iš viso vaikų turėjo jos tėvai. Su gimdytojais ryšiai nutrūkę. Paauglė retkarčiais pabendrauja tik su užsienyje uždarbiaujančia savo gerokai vyresne seseria.
Globos namų darbuotojai Rimutę charakterizavo kaip niekuo neišsiskirdavusį vaiką: linksma, vaikiškai naivi, kartais mėgdavusi pameluoti, bet nepiktybiškai. Po įvykio paauglė tapo užsidariusi, tyli, susimąsčiusi, jautri. Kurį laiką ji buvo stebima medikų, gydoma, konsultuojama psichologų. Pastarieji pateikė teismui išvadą, kad nusikaltimas labai paveikė paauglę, ir tvirtino, kad jos versija nesumeluota.
Tai, kad Rimos susitikimas su Tomu jos gyvenime buvo jau ne pirmas intymus faktas, paauglės užtarėjai linkę "nurašyti" jos buvusioms gyvenimo sąlygoms su asocialiais namiškiais, buvusiam auklėjimui ir globos namų vaiko, anksti puolančio į visokius išbandymus ir pavojus, lemčiai. Kaip "Akistatai" tvirtino teisme Tomą kaltinusi Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokurorė Ona Dirsienė, laikytis versijos, jog keturiolikmetė pati išprovokavo vaikiną intymiam bendravimui, būtų absurdas: teismo posėdyje stebint abu įvykio dalyvius, klausantis jų versijų, patyrusiai prokurorei nė akimirką nedingtelėjo mintis, jog nukentėjusioji - savo fantazijų įkaitė. Tik klausimas, kodėl taip įžūliai nusikalto gerų namų gerai vertinamas vaikas, prokurorei liko mįslė.
