Tai, ką prieš kelias savaites nusprendė Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas K. Petkevičius, pranoksta daugelį lietuviškų absurdų. Antivalstybinė Sovietų Sąjungos komunistų partija (SSKP) Lietuvos teisėjo sprendimu pripažinta teisėta, o Sausio 13-osios įvykių metu Kauno organizacijai vadovavęs R. Tvarijonas - teisuoliu, kuriam iš "Laikinosios sostinės" žurnalisto A. Dambrausko, pavadinusio jį kolaborantu, priteista sumokėti 50 000 litų. Kolaborantą "išbalinusiam" teisėjui K. Petkevičiui visiškai nebuvo svarbūs nei įstatymai, nei liudytojų parodymai.
Kauno apylinkės teismo sprendimas priminė skaudžią realybę, dėl kurios į laikraščius nuolat kreipiasi piliečiai, tvirtinantys, jog teismai teisia ne pagal įstatymą, o taip, kaip šauna į galvą teisėjams.
Atsitvėrusių nuo visuomenės privilegijomis teisėjų valia įstatymas virsta tampoma guma. Tokiu būdu teismai, kurie privalo vykdyti teisingumą, tampa neteisybės įtvirtinimo įrankiais. Pirmadienį per Lietuvos televiziją vykęs forumas parodė, kad žmonės nepasitiki mūsų teismais. Iš kelių tūkstančių skambinusiųjų į televiziją tik 94 pareiškė, kad jie pasitiki teismų darbu, o net 3 113 pareiškė nepasitikėjimą. Šiemet Prezidentas net du kartus pareiškė, kad teismai tampa uždara sistema, tačiau padėtis nesikeičia, o teismai ir toliau visus stebina savo sprendimais. "Valstybę galima užvaldyti ir per jos teismus," - televizijos laidoje sakė Vytautas Landsbergis. Panašia tema profesoriaus straipsnis buvo išspausdintas ir "Lietuvos ryte".
Užduotis - įbauginti kiekvieną
Atmintyje iškyla senas, bet nemirtingas buvusio KGB karininko, persekiojusio Nijolę Sadūnaitę, įžūlumas jau nepriklausomoje Lietuvoje, keliant jai bylą, kam paminėjo to engusio kagėbisto vardą.
Dar po poros metų, ar tik ne 1993-iaisiais, Aukščiausiojo Teismo kolegijos sprendimas, pažodžiui perrašęs NKVD "tribunolą", kur dalyvavimas Birželio (1941 m. birželio 23 d. - Red.) sukilime pateiktas jau Nepriklausomos Lietuvos vardu kaip ginklo pakėlimas "prieš tarybinę armiją".
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas P.Kūris tada tik rankomis skėsčiojo - neturįs galių atšaukti nei sprendimo, nei tokių teisėjų, gal jie patys pamažu išsibaigsią.
"Neatrodo, kad išsibaigtų, nors pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais ir aš turėjau tokių vilčių. Ateina, ateis nauji žmonės! Aš dalyvaudavau priimdamas jų priesaikas dabartinėje Konstitucijos salėje".
Nūnai valstybiškai skandalingus sprendimus priima jaunesni teisėjai. Su šaknelėmis galbūt ir stojantys ne į valstybės pusę. Arba ne į tos valstybės.
Štai visai neseniai tartum nepakitusio Aukščiausiojo Teismo jaunesnė kolegija panašiai perrašė buvusio savanorio, šaulių vado ir kaimų seniūno Aleksandro Kalesinsko kaltes, tarp jų ir Birželio sukilimą. O buvimas seniūnu vokiečių okupacijos metais, gelbstint valstiečius ir net išperkant iš vokiečių į Lietuvą atgabentus rusus, kad jų neišvežtų vergų darbams į Vokietiją, tapo teismo įvertintas kaip kolaboravimas su vokiečiais. Daug tikrų kolaborantų turėjo ploti rankomis.
Regis, teisininkai išsaugos Lietuvai net J.Borisovą.
Vis dėlto nepaneigtina ir galimybė, kad pritvinkusi tėvyninio teisingumo votis sprogs dar neužnuodijusi viso Lietuvos kraujo. Matyt, vykdoma užduotis - įbauginti kiekvieną. Tačiau čia jau turi kilti platus pasipriešinimas anksčiau, negu M.Burokevičius arba J.Jarmalavičius pareikalaus kompensacijų ir bausmių juos nuteisusiems, o koks nors, pavyzdžiui, Kauno, teismas patenkins jų ieškinį. Užuojauta net fundamentalistinės SSKP ir KGB kvailiams Lietuvoje dar nėra visuotinė, juolab nesiejama su jų atgaila, bet politiškai organizuojama pagal reikalą. Tačiau apskritai efektyviai dirbama visuotinio ribų užtrynimo kryptimi, kad net valstybės išdavikams išdygtų balti sparneliai. O teismas, jei reiks, duos ir bilietėlį į valdžią.
Koks galėtų būti demokratinių valstybės institucijų pasipriešinimas teisminio užvaldymo bangai?
Dar toli gražu ne visas konstitucines savo galias vertinti teisėjų darbus yra panaudojęs šalies Prezidentas. Dar savo moralinių galių nėra panaudojęs nė teisėjų ir teisininkų korpusas, jo organizacijos.
Pavyzdžiui, gal ką reikštų oficiali, bent moralinė, rekomendacija teisėjams su sovietine komunistine, jei ne blogesne, praeitimi sąžiningai nusišalinti nuo tokio pobūdžio bylų prieš sovietų režimo ir jų represinių struktūrų aukas, prieš valstybės būtį ir garbę ginančius žurnalistus.
Tegu sprendžia nesėdėję pirtelėse ir nemedžioję su "partijos" sekretoriais.
Nokautuotas Konstitucinis teismas
Profesorius V. Landsbergis buvo teisus, sakydamas, kad teisėjai išsaugos Lietuvai J. Borisovą. Pirmiausia, išplėstinė Aukščiausiojo Teismo septynių teisėjų kolegija išteisino per apkaltą už Konstitucijos pažeidimus pašalintą Rolandą Paksą dėl valstybės paslapties atskleidimo. Aukščiausiasis Teismas kirto per pakinklius Konstituciniam Teismui, išklibindamas paskutinį rimtesnį apkaltos kaltinimą. Vadinasi, Konstitucinis Teismas neteisus, o Seimas susidorojo su nekaltuoju. Taip dabar Lietuvai skelbia R. Paksas. "Teisingumas triumfuoja, mielieji. Turėjo įvykti tai, kas turėjo įvykti dar prieš pusantrų metų Seimo posėdyje. Aš esu išteisintas," - po nutarties paskelbimo pakiliai žurnalistams kalbėjo R. Paksas.
Aukščiausiojo Teismo teisėjai dabar gali kiek nori aiškinti, kad jie nepersvarstė ir neturėjo teisės pervarstyti Konstitucinio Teismo sprendimo. Kad ir labai protingų argumentų beveik niekas negirdės.
O po to atėjo ir J. Borisovo eilė. Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo Migracijos departamentą nušalintojo šalies vadovo Rolando Pakso rėmėjui verslininkui Jurijui Borisovui išduoti leidimą nuolat gyventi mūsų šalyje.
"Lietuvos žinios" rašo, kad Migracijos departamentas išsiųsti Borisovą siekė remdamasis Valstybės saugumo departamento surinkta medžiaga, kad šis verslininkas siekė destabilizuoti politinę padėtį Lietuvoje, daryti įtaką politiniam gyvenimui, šantažavo ir grasino tuometiniam prezidentui Paksui. Kaip žinoma, 2002 metų prezidento rinkimuose Borisovo vadovaujama bendrovė "Avia Baltika" skyrė Pakso rinkimų kampanijai 1,2 mln. litų. Atsidėkodamas, prezidentu tapęs Paksas 2003 metų balandį išimties tvarka suteikė Borisovui Lietuvos pilietybę. Tokį prezidento žingsnį Konstitucinis Teismas įvertino kaip atsilyginimą už paramą rinkimuose ir panaikino sprendimą dėl pilietybės suteikimo.
Be to, Borisovas siekė tapti prezidento patarėju, daryti įtaką formuojant Prezidentūros struktūrą. Nušalintojo prezidento ryšiai su Borisovu buvo viena iš pagrindinių temų prezidento apkaltos istorijoje. Aukščiausiasis Teismas spalį pripažino, kad Borisovas naudojo psichologinę prievartą prieš Paksą, grasindamas už pažadų nevykdymą paskelbti neva jį kompromituojančią medžiagą.
Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas nutarė, kad šis nusikaltimas, dėl kurio yra nuteistas Borisovas, nėra priskirtas prie nusikaltimų šalies nepriklausomybei bei konstitucinei santvarkai. "Nėra įrodyta, kad Jurijaus Borisovo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui", - paskelbė teismas.
Sprendimą neišsiųsti Borisovo iš Lietuvos Vilniaus apygardos administracinis teismas motyvavo ir tuo, kad patenkinus Migracijos departamento prašymą būtų nepagrįstai apribotos Borisovo teisės į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo vaikų teisė būti neatskirtiems nuo tėvų.
Komisaras per daug aktyvus
Visos iki šiol aprašytos bylos susijusios su politika. Tačiau ir kitose bylose kartais teisėjų sprendimai būna nesuprantami. Štai "Respublika" rašo apie tai, kaip tarp teisingumo girnų pateko komisaras, gynęs pareigūno garbę. Naujasis Vilniaus 4-ojo policijos komisariato vadovas Vilius Žilionis penktadienį, šiame poste išbuvęs vos savaitę, parašė pareiškimą dėl išėjimo į pensiją.
V. Žilionis, anksčiau vadovavęs miesto viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybai, prieš paaukštinimą buvo nuteistas už nesunkų sveikatos sutrikdymą. Jam skirtas laisvės apribojimas 3 mėnesiams. Nuosprendį komisaras apskundė aukštesnė instancijos teismui. Komisaras V. Žilionis išgarsėjo pernai, kai susirėmė su naktį gatvėje triukšmavusiais jaunuoliais.
Rugpjūčio 9-osios naktį savo bute Pašilaičių rajone policininkas girdėjo iš lauko sklindantį triukšmą, kurie trukdė miegoti jam ir kaimynams. Pareigūnas išėjo drausminti triukšmadarių į kiemą. Trys vyrukai, pasak V. Žilionio, puolė jį. Per muštynes komisarui lūžo nosis, rankos pirštas, buvo išmuštas dantis.
Paskui teismas du iš trijulės išteisino, o Andrių Navicką pripažino kaltu. Jam pusei metų buvo apribota laisvė. Vėliau Vilniaus apygardos teismas išteisino ir A. Navicką. Šį sprendimą V. Žilionis apskundė Aukščiausiajam Teismui. Skundas dar nenagrinėtas.
Į teismą privataus kaltinimo tvarka kreipėsi ir A. Navickas - apkaltino komisarą jį užpuolus ir sumušus. Pirmosios instancijos teismas komisarą nuteisė. Vakar V. Žilionis neslėpė, kad sprendimas išeiti į pensiją susijęs su teismais. Jei aukštesnis teismas jo neišteisintų, komisarą tektų atleisti iš tarnybos.
Praėjusį ketvirtadienį jį buvo išsikvietęs generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius. Pasak V. Žilionio, Policijos departamento vadovas nesiūlė jam eiti į pensiją. Tačiau kitą dieną po pokalbio V. Žilionis nusprendė pasitraukti iš policijos. Beje, iš Vilniaus 4-ojo policijos komisariato traukiasi dar keturi pareigūnai. Pareiškimus išeiti į pensiją parašė du tyrėjai, postinis ir komisariato viršininko pavaduotojas mindaugas Valinskas. Policininkai suskubo eiti į pensijas, nes po Naujųjų metų jų pensijos sumažėtų 200 litų.
