Jovita OŽENECKIENĖ
Prieš kelerius metus pusės amžiaus slenkstį peržengusiai alytiškei Albinai Ručienei džiaugtis nėra kuo. Prie nesėkmingai susiklosčiusios santuokos ir amžinų nepriteklių prisidėjo bedarbystė. Deja, ir tai dar ne pačios didžiausios bėdos. Moteris labiausiai išgyvena dėl pernelyg greitai nutolusių ir gyvenimo klystkeliais pasukusių dviejų sūnų...
Pirmosiomis šių metų dienomis po kelerių metų kalėjimo į namus sugrįžo 25 metų sūnus Irmantas. Savo šeimos nesukūręs vaikinas buvo nuteistas trečią kartą. Dažniausi jo nusikaltimai - vagystės. Albinai sunku suvokti be jokio virpulio, visiškai ramiai tariamus žodžius, jog prie nelaisvės priprantama, jog kalėjimas - Irmanto antrieji namai ir jis neis dirbti už kelis šimtus litų. Geriau jau lėks į "švedus" pavagiliauti...
- Nors dabar sūnus čia, šalia manęs, ramiai gyventi negaliu, - tyliai išgyvenimais dalijasi Albina Ručienė. - Kol sėdi namuose, viskas gerai, tačiau vos išeina pro duris - aš tuoj pat "užimu poziciją" prie lango. Žiūriu ir laukiu, kada sugrįš. Bet koks barkštelėjimas prie durų priverčia krūptelti - galvoju, gal jau policija ieško sūnaus... Aš jį visiškai suprantu - jaunas vyras namuose uždarytas nesėdės, tačiau išleisdama iš namų Irmanto tiesiog maldaute maldauju, kad tik nežengtų neapgalvoto žingsnio.
Kitas Albinos Ručienės sūnus Žydrūnas (28 m.) šiuo metu kremta valdišką duoną Marijampolės GRPD kolonijoje. Jis taip pat jau ne kartą sėdėjęs teisiamųjų suole. Tačiau skaudžiausia, jog šiuo metu Žydrūnas atlieka bausmę už tai, kad apvogė giminaitę.
Moteris su didžiule nuoskauda prisipažįsta, jog lankyti sūnus kalėjime yra nepaprastai sunku. Itin skaudžiai žeidžia grubus pareigūnų elgesys, žeminančios kratos einant į pasimatymus. Albina tvirtina, jog gerai žino, ką galima įnešti į kalėjimą, ir nieko draužiamo neima. Beje, moters pajamos neleidžia nupirkti visko, ko norėtų sūnūs, ir dėl to kartais jai būna sunku su tuo susitaikyti...
