Zbignevas SKRIPKA
Spauda vis parašo, kad lietuviai daugelį švenčių švenčia ašarodami, kad senukai iš jaunimo nuolat reikalauja rimties ir susitelkimo. Dalis tiesos čia tikrai yra, nes senukai ir jų vaikai atėjo iš sovietmečio ir atsinešė savo supratimą apie šventes, o jas anais laikais reikėjo švęsti per prievartą. Žmonės šventė prie butelio. Net ir užkietėję komunistai suprasdavo, kad svetimų švenčių šventimas betikslis.
Valdžia pasikeitė, bet valstybinės šventės ir vėl netapo visos liaudies šventėmis. Aukštieji valdininkai, politikai, Seimo nariai tų švenčių proga pasiskiria sau premijas, kai kas gauna kokį nors ordiną ar medalį ir eina į priėmimus. Tai proga pravėdinti frakus ir smokingus, ponioms - pademonstruoti savo sukneles ir papuošalus, o svarbiausia - patekti į "Stiliaus" žurnalo puslapius.
Daugumai tų, kurie toliau nuo Vilniaus, tos šventės - tai džiaugsmas dėl to, kad bus papildoma išeiginė.
Apie kai kurias šventes net ne visi žino, dėl ko turi švęsti. Štai turime net 3 valstybės dienas: Vasario 16-ąją - Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Kovo 11-ąją - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną ir Liepos 6-ąją - Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Žmonės žino šias šventes vien dėl to, kad nereikia eiti į darbą, o kuo jos viena nuo kitos skiriasi ir kuri "tikresnė", pasakys nedaugelis. Juolab kad ir švenčiamos jos visiškai vienodai: mišios, iškilmingas posėdis, kuriame paverkiama, kad Lietuvai teko nueiti sunkų kelią, liūdima visų mirusiųjų už Lietuvos laisvę, iš Maskvos reikalaujama kompensacijų, o vakare - frakų ir suknelių demonstravimas.
Tačiau reikia pasakyti, kad po truputį ir į Lietuvą ateina šventės, kurios švenčiamos be valdžios nurodymų, o svarbiausia - smagiai. Kaip tik tokia šventė ir bus rytoj - Valentino diena.
Aišku, atsiras burbeklių, kurie ir tą dieną liūdės dėl pasileidusio Lietuvos jaunimo, smerks kapitalizmą ir pornografiją, kaltins KGB, prekybininkus bei visus kitus nepriklausomybės priešus, kurie mums įtaisė tokią šventę. Į tuos burbeklius nereikėtų kreipti dėmesio, nes jiems ir Kūčios yra rietenų šeimos rate metas.
Be to, jiems reikėtų išaiškinti, kad Valentino dieną sugalvojo tikrai ne KGB ir ne Maskva, o Italijoje gyvenęs vyskupas. Jis slapta nuo Romos valdžios sutuokdavo krikščionis įsimylėjėlius ir dėl to užsitraukė imperatoriaus Klaudijaus Gotiko nemalonę. Imperatoriui nepatiko, kad vyskupas ragina jaunuolius mylėti, o ne atsisakyti šeimos ir tapti kariais. Vyskupas buvo nukankintas ir paskui ilgus metus krikščioniu minimas kaip ir kiti šventieji.
Ne be prekybininkų pastangų ši šventė tapo Meilės diena. Bet ar reikia dėl to pykti ant prekybininkų? Juk ir Kalėdos, ir Naujieji metai ir kitos šventės įgijo komercinį pobūdį. Bet dėl to virkauti nereikėtų, nes dovanas gauti kiekvienam malonu. Kiekviena šventė turi ir savas dovanas, savas tradicijas.
Taigi, nekreipdami dėmesio į burbeklius, kurie nežino arba jau užmiršo, kas yra meilė, atšvęskime Valentino dieną ir jau tada galėsime švęsti Vasario 16-ąją. Nuo 1918 metų tai iškilmingiausia šventė. Jeigu gerai atšvęsime Valentino dieną, tai ir Vasario 16-oji taps ne liūdesio, o visos tautos džiaugsmo diena. O po jos ir dar viena visai džiaugsminga šventė - Užgavenės.
