Stasys VARNESKAS
Visą savaitę bobulė Agota ruošėsi Žolinės atlaidams. Ne, poterių iš naujo mokytis nereikėjo. Nors ta galva jau nebe kažin kokia, kas į ją iš mažų dienų įkrauta, tai ir labai norėdamas neišmesi. Vis dėlto iškilo labai rimtas klausimas: o kokius gi žolynėlius, kokius daržo gyventojus po kunigėlio šlakstykle kišti? Rimtas klausimas. Daržas visko prižėlęs, bet negi tą viską į bažnyčią tempsi. Na, astrų, be abejo, reikia. Ką tik išsiskleidė, visi tik ir giria jos darželį. Nurėškė tris pačius spalvingiausius. Rūgštynių irgi reikėtų. Jos tokios gaivios šaltibarščiuose. Reikia ir kokį bulvienojų nudrėksti, nes bulvės - antroji duona, šiais laikais kažkodėl brangesnė net už ruginės kepalą. Ką dar? Ogi aguonų kad tik nepamiršus. Tų, kur už tvartelio siūruoja. Aguona ant bandelės kiekvienai šventei tinka, ne tik Žolinei. Pakaks ir Pracinkulėms, ir Kūčių stalui. Susiskynusi visą glėbį tų gėrybių, keliauja bobulė Agota į Žolinę, kuri ne kokią vieną dieną, o dažnai ir visą savaitę užtrunka. Stojo šventoriuje su visu glėbiu, o kunigėlis, eidamas pro šalį, tiktai krest šlakstykle ir aptėškė švento vandenėlio purslais. Jau spėję apdžiūti, apvysti žolynai iškart suspindo gaivia rasa. Bent taip jau bobulei atrodė. Vai bus džiaugsmo! Užkiš už sijos - visus metus žėrės. Nespėjo bobulė kaip reikiant pasidžiaugti - policininkas. Toks aukštas, petingas. - O čia kas? - klausia pareigūnas. - Čia mano žolynėliai, vaikeli. Štai krapas, rūgštynė, o štai astrai. - O čia? Čia kas? Bobulė žvilgtelėjo į pareigūną ir stebisi: toks didelis, rimtas, o paprastų aguonų nepažįsta. Pareigūnas dar nebuvo pamiršęs pareigūnų mokyklos, kurioje rodė raudonžiedžius augalėlius ir sakė, kad tai aguonos - mirtinas žmogaus priešas. Papaver somniferum, o jeigu paprastai - daržo aguona. - Bobule, tai mirtinas žmogaus priešas! - išgąstingai pakėlė pirštą pareigūnas. - O gal tamsta narkomanė? - Ne, aš Agota. Iš Pašilių. - Hm, - dar kartą susimąstė policininkas. - Tai be jokios abejonės papaver somniferum. Jeigu tamsta jų užvalgysi, apspangsi, ir pradės tamstai juodi velniukai rodytis. - Na jau ne, - atrėžė bobulė Agota. - Ką tik jas kunigėlis pašventino ir visus velnius išbaidė. Ko, sakau, tie šventoriaus medžiai braškėjo. Pro juos, pasirodo, velniai skuodė išsigandę.
